Išdykėlė žiema

Šaltą rytą apšerkšnijo
Medžių šakos ir spygliai,
- U žu žu, - ežiukas pūkščia:
- Pasipuošęs aš baltai.

Lapė - strykt – iš krūmo šoko,
Nesupranta, kas čia toks,
Baltas, apvalus, spygliuotas,
Bakst su nosim... – O jo joj!

Iš to skausmo laputaitei,
Net suskaudo uodega,
O ežiukas – kūlverstukas,
Nuriedėjo po egle.

Ten – žvėrelis mažas kruta,
Apšerkšnijęs lig ausų,
Kai pamatė jis ežiuką,
Ėmė juoktis: - Kaip baisu!

- Bus baisu, kai lapės ūsai
Uostyti tave pradės, -
Jam ežiukas tyliai sako
Ir galvoja: ar iš ties

Čia meškiukas baltas tupi,
Ar kiškiukas po egle,
Pasirodo – voveraitė –
Nepažint – visa balta!

Tai žiema išdaigas krečia:
Savo apdarais baltais
Žvėrelius papuošt sumanė
Greitai šventės – noris žaist.