Prinokę soduos obuoliai šakas jau sveria.
Taip buvo pernai ir taip kitąmet vėl bus.
Ir naujos kartos godžiai laiką geria.
Ir mes auginam jau savus vaikus...
Vėl susirinkime draugai, seniai matyti.
Štai jis pasenęs, tas „visai nepasikeitęs“
Anas pavargęs, šitų akys vis dar švyti...
Vėl pasijuskime berniukais ir mergaitėm...
Išgerkime už jau išėjusius draugus.
Ir patylėkime apsunkę nuo minčių,
Prisiminimai apdulkėję tegu vėl atbus
Ir tūps lyg ryškūs paukščiai ant pečių.
Sugrįžę dabartin gal uždainuokim dainą,
Kurios kadais močiutės mus išmokė?
Apie mergelę, kareivėlį, seną kaimą...
Kaip kvepia sodo obuoliai išnokę...