Šimtalapi tėviškės uosi,
šlami laukimą...
Sugrįžčiau iš ilgo
laiko kelio, tik....
Ar paguosi?
Nėra jau tako,
šulinio svirtis,
skaičiavusi žvaigždes,
nuvirto ir supuvo,
kur duonkepė krosnis stovėjo -
usnys,
dilgėlės,
kiečiai...
Bet takas,
tas takas širdy,
kviečia...
Šimtalapi tėviškės uosi,
laiškus vėlų rudenį,
išėjusiems rašai.
Skaudi delčia
iš sapno budina
ir pjauna širdį -
istrižai