Bičių karalienė

Iki eis į mokyklą, Dominykui augti buvo likę apie pusantrų metų. Tykų vasaros vakarą jis savo mamą su kaimyne lydėjo melžti karvių, pririštų pievoje šalia aukštų liepų juostos. Kitoje liepyno pusėje stovėjo kolūkiui priklausančio bityno aviliai. Anapus liepų Dominykas priėjo prie vieno iš avilių. Bitės buvo suėjusios į savo namelį, ant prielakio palikusios sargybą, tvarkėsi viduje, laukdamos nakties ramybės. Vaikas turėta rankoje lazdele barkštelėjo per avilio skardinį stogą. Bitės suūžė ir nutilo. Barkštelėjo dar sykį... Vėl suūžė... Gražiai ūžia, dingtelėjo vaikui, ir bambtelėjo lazda kelis kart… Iš avilio išrūko tamsus debesėlis bičių, pakilo į viršų ir tuomet leisdamosi žemyn, puolė triukšmadarį. Tas, pasikasydamas geliamas vietas, pasileido gelbėtis link karvę melžusios mamos. Karvė pajutusi bites, suplasnojo ausimis ir taip trūktelėjo grandinę su įsmeigtu į žemę kuolu, kad tas šokte iššoko iš dirvos, o išsilaisvinusi karvė nėrė po liepų šakomis. Motina stvėrė Dominyką glėbin ir pamiršusi netgi,, kumelines dėles“ įsibrido į tankų kūdros švendryną. Kadangi jau buvo vėlus vakaras, bitės neilgai siautėjo ir pamažėle aprimusios grįžo prie avilio. Brisdami iš dvokiančio vandens ir nendrių sąvašyno, moteris su vaiku staiga išgirdo silpną kniaukimą ir už poros žingsnių, praskyrę žolių stiebus, išvydo mažą, gal tik kumščio didumo juodą kačiuką. Šis drebėdamas visu savo menku kūneliu, kojukėmis kabinosi į kietus nendrių stiebus ir bandė išsivaduoti iš maurų. Kaip jis ten atsidūrė, mama suprato iš karto.
Balą paliko jau tryse. Dominyko kojos labai ištino, bet ir kitos kūno vietos ėjo guzais nuo  įgėlimų. Nebepajėgė paeiti, tad kaimynė Dainienė gavo pagelbėti ir vaiką nešte nešti ant nugaros, kaip sakoma, kromo būdu. Motina tuo tarpu paėmė kaimynės pieną, o kadangi per sumaištį savąjį išliejo, tai dabar milžtuvėje ant dobiliukų kuokšto tupėjo katinėlis. Kaimynė nė už ką nenorėjo imti į rankas kniaukūno, todėl verčiau pasirinko gabenti namo Dominyką.
Vaikui teko pora dienų praleisti lovoje, kol nukrito karštis ir pradėjo slūgti tinimai. Sirgo ir lepinosi dviese. Katinėlis iš kniauklio po truputi virto murkliu…
Ėjo laikas, žaliavo pavasariai, gėles barstė vasaros, skraidė ir dūzgė bitės, geltonavo rudeniai, baltavo žiemos. Nuo to karto Dominykas laikėsi nuo bičių per pagarbų atstumą, tikriausiai nė nenumanė, kad praėjus penkioms dešimtims metų, pats taps bitininku. Prieš keletą vasarų parsivežė į savo sodą porą bičių šeimų. Tegu ir privengė bitelių, tačiau jam labai žingeidu buvo pažinti jų gyvenimą iš arčiau, o ir medų labai mėgo. Atsigabeno tuos du aviliukus vėlų Žolinės vakarą. Padedamas draugo avilius pastatė paruoštose vietose, atkimšo lakas ir... spruko šalin, nes bitukės, suerzintos kelionės nepatogumų, piktai zvimbdamos tumulais pasipylė iš savo lizdų. Tik po trejeto dienų naujasis bičių gaspadorius drebindamas kinkas pirmą kartą pats apžiūrėjo šeimas. Kadangi metų laikas jau buvo į rudenį, davė joms tiršto cukraus sirupo. Bitės tapo draugiškesnės. Visgi kaskart tvarkydamas bičių namus neapsieidavo be jų „pabučiavimų“, stipriai skaudėdavo bei tindavo įgeltas kūno vietas. Reikėjo praeiti keleriems metams, kol Dominykas pramoko dirbti prie bičių tiksliai, greitai ir švelniai. Įsigijo tinkamą aprangą, priemones. Prie bitelių eidavo kiekvieną laisvesnę minutę, stebėdavo, kaip jos elgiasi per medonešį, kaip skuba namo prieš lietų, kaip spiečia, kaip ginasi nuo „vagių ir plėšikų“. Pamilo jis tas savo biteles, o ir jos tai jautė, ir dabar labai retai, gal tik atminimui, kad visgi turi, suleisdavo jam savo vaistelių. Taip ir konfliktų  su bitelėmis labai sumažėjo.
Nors vieną rudenį buvo toks nuotykis. Nutrūko nuo grandinės kaimynų jautis ir atbėgęs apvertė vieną avilį. Šeimos valdovė paskelbė aliarmą ir įsakė gintis. Tuoj pat pakilo į orą bičių aviacijos eskadrilės. Puolė jautį ir Dominyką, kuris nepaisydamas paskelbto antpuolio, pastatė avilį ant kojų ir tik tuomet, pamiršęs kiek jam metų, „kregždute“ nusleido į sodželką. Nuplaukė po pasvirusiu karklo krūmų ir užsiėmė patogią vietą stebėti tebevykstantiems kovos veiksmams. Be gailesčio geliamas jautis pasispardydamas, užrietęs į viršų uodegą, nušuoliavo link netoliese esančio tankaus eglynėlio ir tenai mėgino slėptis.
Bitės tuo tarpu siuvo po sodą skutamuoju skridimu ir plėtė priešo paieškos plotą. Neliko jų nepastebėtas pririštas prie kluono šuo. Dominykui teko dar kartą aukotis ir gelbėti ištikimiausią draugą, kuris vos paleistas nuo grandinės beregint susirado vietą baloje po krūmu, šalia šeimininko. Gerai, kad Dievas nutarė taikyti susikibusias puses ir po valandėlės atsiuntė lietų, o po lietaus jau stojo vėlyvas vakaras ir karo veiksmai nurimo...
Vasaros pradžioje bičių šeimos pradėjo gausiai spiestis. Dominykas, sugavęs spiečių, įkurdindavo senuose, bet išvalytuose ir suremontuotuose aviliuose. Tokiu būdu neilgai trukus visi tušti aviliai buvo apgyventi bitelių šeimų. Jau teko sukti galvą, kaip kovoti su spietimu. Prieš medonešį nenorėjo, kad bitelių šeimynos nusilptų. Reikėjo, kad turėtų pajėgų medaus prisinešti, o dėl to teko peržiūrėti avilius ir pašalintį motinėlių lopšelius su jų turiniu.
Buvo šiltas ramus pavakarys. Dominykas priėjo prie besislepenčio po didžiulės obels šakomis mėlynspalvio bičių rūmo. Viduje girdėjo paslaptingus duslius garsus: tarsi gegužės kukavimą, tarsi jūros bangų mūšą, o dargi atrodė, jog kažkas giesmę bando niūniuoti. Vienos bitukės dirbo, parskridę leptelėdavo ant prielakio lentos, sekundę kitą pailsėję ropojo link lakos, nešdamos pilnus pilvukus nektaro, o kojyčių pažastukėse laikė ir po geltonų žiedadulkių gumulėlį. Kitos sustoję viena už kitos dūzgė sparneliais, keldamos oro srautą, kuris vėdino avilį. Trečios gi kamuoliavosi po laka, sudarydamos savotišką gyvą barzdą, o galgi rengėsi spietimui.
Atvėrus avilį neaiškūs garsai pritilo. Dominykas kilojo korį po korio, apsmilkydamas juos dūmais ir atidžiai apžiūrėdamas. Ir štai, vieno rėmo kamputyje pastebėjo ilgą, gelsvą motininį lopšelį, kurio galiukas buvo stipriai nurudęs. Kaltu atgnybus, lopšelis nukrito į žolę šalia avilio. Dominykas atsargiai priklaupė ant kelio, surado tą nukritėlį, paėmė į ranką ir čia jo galiukas ėmė ir prasivėrė. Pro pravertas vaškines duris stambi, ilga bitė greitu smalsiu žvilgsniu apžvelgė aplinką ir pusiau išlindusi iš ankšto savo būsto pažvelgė į Dominyką. Jos džiugus, truputį nustebęs, bet kartu ir kažkuo valdingas žvilgsnis sakė:
- Vajė, kiek daug čia mėlynos spalvos, kiek daug čia saulės, kiek daug kvapų, kiek daug darbų čia laukia, kiek daug...
Daugiau akimirkų nebuvo. Bitininko pirštai susigniaužė ir jos jau nebebuvo.
Valandėlei praėjus Dominykas suprato, kiek daug jis gavo tikrų, Karališkujų dovanų ir niekada negalės nei jų pamesti, nei kam nors atiduoti... Laiko atgal nesugrąžinsi...
Kas yra daug, ir kas mažai?