Maudytis, 1 pusė (iš ciklo „Iš miesto į kaimą“, VII)

Kokia nelaimė – kelių kilometrų spinduliu nuo mūsų net šeši ežerai – Krunio, Niociūnų (oficialiai Nečiūnų), Noškūnų (Vaisietis), Ūbiškių (Juodis), Čižiūnų (Antakmenių) ir Tamašiavos (Mošia), o prie namų tik sodželka, į kurią teka srutos iš tvarto – nei pažvejosi, nei pasimaudysi. Ir dar Duobelė už arų – kiek didesnė kūdra. Pažvejoti karosų tinka, bet maudytis joje netraukia – nepatogus krantas, dumblas – įšokt lengva, išlipt sunku. Be to, dėlių joje tiek, kad, atrodo, užtenka basa pėda virš vandens mostelti – juoda kirmėlė iššoks ir čiups kaip kuoja laumžirgį.
Ne, jau geriau apsiprausti lediniu šulinio vandeniu arba griovyje, kuriame čia pat už tilto į Dufanenciją kiekvienos vasaros pradžioje iš akmenų ir pagalių surenčiame nedidelę užtvanką – ir karves girdyti patogiau ir šiokia tokia maudykla. Kiek pasispaudę galime net dviese susėsti pėdos gylio „ažarėlyje“ ir pasiturkšti kaip ančiukai. Bet per patį karštymetį griovyje vanduo vos srovena ir užtvankos lieka menkutė balutė.
Todėl prireikus didesnio vandens – maudynėms ar žvejybai – traukdavome  prie vieno iš ežerų. Jei važiuoti dviračiais ar, jau kiek vėliau, vėlyvoj paauglystėj, motociklu – prie Niociūnų arba Čižiūnų, dažniausiai ant Lydos, – ten kelias geresnis. Sekmadienį visai dienai žvejoti drauge su dieduku, tėvu, Juozu, Genuku traukdavome prie Noškūnų ežero ant Vėžio kojos arba prie Olesiuko, kur laikėme valtį. Neretai net vežimu važiuodavome. „A kap mes visų žuvį pėscion parcįsim?! “ – gudriai merkdamas mums akį nepatenkintai babai vežėčių poreikį aiškindavo diedukas. Žuvų niekada tiek nepagavom, kad reiktų vežimu vežt, bet jo kartais tikrai prireikdavo „pavargusiems“ žvejams pargabenti.
Arčiausiai mūsų – Krunio ežeras. Todėl po karštos vasaros dienos vaikai pėsčiomis traukdavome prie jo pasimaudyti ar kokio ešeriuko katinui sužvejoti.
Diedukas pasakojo – kad jo jaunystėje Krunio ežeras ir aplinkinė žemė priklausė Semeliškių dvarininkui Remeriui. Nederlinga žemė smagiai paūžti ir kortomis palošti mėgusiam Remeriui menkai rūpėjo – daugiausia stovėjo apleista, krūmais apžėlusi. Kaimo žmonės čia nesivaržydami ganė karves, kur ne kur geresnę žolę ir nusišienaudavo. Todėl Remeris lengva širdimi ir nebrangiai šią žemę perleido Adincavos ponui Adinciui, sulenkėjusiam lietuviui bajorui Odiniui. Norėjo Odinis ir ežero, bet Remeris užsispyręs: „Neparduosiu ir baigtas kriukis! “ Kartą, drauge kortuojant ir maukiant samagoną, Odinis vėl pamėginęs Remerį įkalbėti ežerą parduoti. „Neparduosiu, – sako šis. – Nenoriu. Bet jei tau taip labai ežero reikia – imk, atiduosiu, jei pabučiuosi mano kalaitę į užpakalį. “ –Turėjo tokią dekoratyvinę, iš Vokietijos už didelius pinigus parsisiųsdintą, ne tai šunį, ne tai žiurkę. – Kitą dieną Odinis atvažiavęs į Krunį apžiūrėti savo ežero...
Nuo mūsų iki Krunio ežero – geras kilometras,  gal pusantro. Maudytis į ežerą dažniau eidavome pamiške pro Genuką iki vieškelio ir dar puskilometrį iki vienintelės tinkamos maudyklos prie Krasnų. Pamiškėje birželį prisirinkdavome žemuogių, liepą ir rugpjūtį beržynėliuose prisigrybaudavome – jei drėgmės pakanka, lepšiai ir raudonikiai ten tiltais augo.
Jei sumanydavome pažvejoti, dažniausiai traukdavome per pievas iki Komarų ir toliau tiesiai mišku iki didžiosios proskynos. Miške biržėse gausu aviečių, skroblynuose palei raistą dygsta baravykai, o dar ančiukų Tupelnicoj pažiūrėti, patikrinti, gal lapė po Plokščiuoju akmeniu olą išsirausė, lazdynuose paieškoti tiesesnio meškerykočio: miško tankmėje jų lazdos tiesesnės – švieson kuo tiesiausiu keliu stiebiasi.
Mišku prie ežero prieidavome iš blogosios pusės, per paplavą. Senovėje čia tikriausiai tyvuliavo didžiulis ežeras – raistai ir drėgni samanynai, kaip kad Sosnykas, driekiasi iki pat Būdos. Bet nemaitinamas upių jis ilgainiui užako, liko vos kelių hektarų ežeriūkštis su vienintele gera maudykla. Per paplavą prie atviro vandens vedė tik Trakas.
Seniau raiste apie ežerą vyrai šienaudavo viksvas bei kitus pelkių žolynus ir paskui žolę ant kupros išsinešdavo į sausumą džiovinti. Ant vyžų užsimaudavo iš vytelių pintus pelkiabridžius ir eidavo žliugsinčia žolių paklote. Vis dėlto ir pelkiabrydžiai ne visada padėdavo: kas kelerius metus vis tiek ką pasiglemždavo raisto akivaras ar sugeldavo angys. Bet ką padarysi – pievų apylinkėse trūko. Kad neprasmegtų grįždami su rezginėmis, pilnomis sunkios žolės, vyrai prikirto žabų ir paklojo taką. Pavasarį žabai išleisdavo atžalas, apželdavo žole. Sužėlusius žilvyčius ir beržiukus nukapodavo ir vėl sumesdavo ant trako. Taip kasmet žabų sluoksnis storėjo, kol galiausiai pasidarė tvirtas kelias – Trakas. Žabų paklotė išlaikydavo net arklį ir pilną šieno vežimą.
Karas, trėmimai, kolūkiai ir bėgimas į miestą gerokai praretino kaimo gyventojų. Atsirado daug laisvų pievų – imk ir šienauk, kiek patinka. Pievose ir žolė daug geresnė, ir parsivežti lengviau, ir šienauti saugiau – nei tau gyvačių, nei pavojaus prasmegti juoduose raisto vandenyse. Tad Traku jau kurį laiką vaikščiojom tik mes ir aplinkiniai žvejai – nuo jo krašto buvo lengva tinklą užmesti, o ir meškere iš blogosios pusės galėjai pagauti didesnį ešerį ar net karpį, kurių gerojoj pusėj beveik nepasitaikydavo – veikiausiai gyveno po paplavu.
Dar geriau kibo paėjus į šoną nuo Trako. Tačiau ant paplavo eidavome labai retai, labiau ne žuvų gaudyti, o jausmų pakutenti ir savo drąsos kitiems parodyti.
Nužengusio nuo Trako nebesaugojo papildomas žabų sluoksnis ir galėjai lengvai prasmegti. Juo reikėjo eiti atsargiai, kaskart koja taikant ant kupsto ar kokio krūmelio. Jausmas taip einant ¬– tarsi žengtum šviežio šieno prikrauta šaline – su kiekvienu žingsniu plūdrių žolių paklotė įdubdavo, liulėjo, beveik galėjai justi, kaip po storu durpių kilimu nuo žingsnio vandeniu nuvilnija bangelės. Žengsi neatsargiai, pradursi kojom paplavą ir  amžiams panirsi į užaugusio ežero gelmes. O gal požeminė upė išneš tavo kūną ungurių išgraužtomis akimis Niociūnų ežere už poros kilometrų!
Pasakoja, kad kartą senis Radkevičius pažymėjęs ežere pagautą lydekaitę ir paleidęs atgal: „Ai, ažeras mažas ir cia pat po langu – kadu kitųroz pagausiu“.  Bet po kelių savaičių lydekaitę su savo žyme pamatęs pas Pranckevičioką varže. Tas dievagojęsis, kad ją tinku sužvejojęs Niociūnų ežere. Ne oru gi ji į kitą ežerą perskrido!..
Liūliuojantis paplavas, akivarai, požeminės upės – Krunio ežeras baugino. O dar pridėk angis, kurios vasarą, atrodė, čia rengė pionierių stovyklas visiems apylinkių gyvačiukams – kokio velnio į tą raistą bruktis?! Pirmiausia, žinoma, čionai traukė jaunatviškas smalsumas. Jei suaugusieji nevaikšto ir mums draudžia, vadinasi, ten turi būti kažkas įdomaus. Be to, čia mūsų laukė ir rimtesnis atlygis už baimes ir šlapius batus. Apdovanojimus ant paplavo galėjai rinktis tuzinais – čia perėjo daug paukščių: antys, tilvikai, laukiai, baubliai ir dar galai žino kokie. Jų lizdų aptikdavome vos ne kas žingsnis. Kiaušiniauk lig valiai. Tik saugokis dvokliojo bombardavimo – kai kurie paukščiai šį kovos su kiaušinių grobikais būdą buvo taip ištobulinę, kad vandens praktiškai niekad nepasiekdavome „neiškvėpinti“.
Reikėjo saugotis ir dar vieno pavojaus – gerokai didesnio ir skaudesnio nei paukščio šūdas – spąstų.
Kiaušiniais ir paukštukais pasmaguriauti ant paplavo atsliūkindavo ir lapių, šeškų, ūsurinių šunų, atvinguriuodavo žebenkščių. Seniau ant žvėrių takų vyrai paspęsdavo kilpų – nelabai efektyvių, bet žiaurių spąstų. Kilpas tikrindavo retai, o būdavo, jog ir visai pamiršdavo, kur ar net kad tokių yra paspendę. Į kilpą pakliuvęs gyvūnėlis kartais kamuodavosi kelias dienas, kol jo nesudraskydavo kiti plėšrūnai ar kol mirtinai nenukraujuodavo ar nepadvėsdavo iš bado, skausmo ir siaubo. Pasitaikydavo, kad iš kilpos žvėrelis pasprukdavo ir ant samanų likdavo tik kraujo dėmė ir keli kailio skuteliai.
Vis dėlto kilpos žiaurumu nė iš tolo neprilygo mechaniniams spąstams. Ant paplavo juos spendė lapėms ir bebrams, kurių kelios šeimos gyveno abiejuose tolimiausiuose ežero pakraščiuose. Tai buvo žolėje paslėptos ar samanom pridengtos plieninės žiaunos su aštriais dantimis, kurios užsiverdavo užmynus ant viduryje esančio ratuko. Žiaunos užsičiaupdavo su tokia jėga, kad mažesniam žvėreliui kartais tiesiog nukirsdavo koją. Jei nenukirsdavo, žvėrelis neturėjo jokių šansų pasprukti – spyruoklė žiaunas spausdavo tokia jėga, kad net ir vyrui reikėjo įtempti raumenis, kad jas atplėštų. Be to, spąstai būdavo grandine ar metaliniu troseliu pritvirtinti prie medžio ar kelmo, kad auka jų nenuvilktų kur giliau į raistą. Šių spąstų bijojome gal net labiau nei akivarų ir gyvačių, kurios pajutusios žmogų paprastai sprukdavo.
Kaip šie spąstai atsirasdavo ant paplavo, kas juos spendė, taip niekada ir nesužinojome. Kitur nei ant Trako ir Žvejų salelės – mažytės pievelės su dviem beržais ant ežero kranto Trako gale – suaugusiojo ant paplavo nebuvome matę. Išskyrus vieną – vienakojį, vienarankį nebylį Dimšelį.
Dimšelis buvo kaimo kvaišelis – tas, kurį pridera turėti kiekvienam kaimui. Kai pagalvoju dabar – gal visai ir ne kvaišelis, tiesiog mažas, nelaimingas, suluošintas žmogus.
Karo pabaigoje, vokiečiams traukiantis, rusai, skubėdami „šlovingai triuškinti fašistų okupantų jų pačių irštvoje“, jų pasitikti išbėgusį paauglį pervažiavo sunkvežimiu. Ratai sutraiškė jam kairę ranką, kairę koją ir sielą. Ranką nuo fronto atsilikęs vokietis felčeris nupjovė aukščiau alkūnės, koją – žemiau kelio, o siela nulindo į tolimiausią Dimšelio kampą ir atsisakė nuo tol su žmonėmis bendrauti jų kalba. Vokietį felčerį tie patys rusai, po kelių dienų grįždami pilnu prisiplėštų gėrybių sunkvežimiu, nė nesustodami sušaudė iš automatų – tikėdamas karo įstatymais, naivuolis vokietis pakeltomis rankomis išėjo prie vieškelio pasiduoti rusų kareiviams. Žmonės jį palaidojo, veikiau slapta užkasė ten pat, kur ir Dimšelio ranką ir koją – Budzilių miške prie vieškelio. Net kryžių, sudėję du netašytus ąžuolinius pagalius, pastatė. Tik kad vokiečio vardo niekas nežinojo, tai nieko ant kryžiaus ir neužrašė. Ilgainiui vokietį visi pamiršo – gal ir geras žmogus buvo, bet svetimas, – ir liko kryžius „Kojos ir rankos“. Gal dėl to, kad ir atrodė jis kaip sukryžiuotos koja ir ranka – kreivas, gruoblėto medžio, statinis storesnis, skersinis plonesnis.
Kažkaip po apylinkes pasklido gandas, kad kryžius turi gydomųjų galių. Ir žmonės, kuriems sopėjo ranką ar podagra suko kelius, ėmė kabinti ant kryžiaus votus. Atvažiuodavo net iš Žiežmarių, Trakų, Jiezno – sveikatos gi kad ir keliais į pasaulio kraštą eisi. Sako, kai ką kryžius net pagydęs! Taip truko kelerius metus. Kol vieną naktį kryžius dingo su visais votais. Kryžius neatsirado, jo taip nieks ir neatstatė, o votai atsidūrė Semeliškių bažnyčioje – kur ir vieta sveikatos ir stebuklų melsti ir maloningajam Dievui kokia penkruble už paslaugas atsidėkoti...
Dimšeliui nei votai, nei maldos rankos nei kojos nebūtų grąžinę. Suluošintu vienturčiu sūnumi rūpinosi motina. Tėvas tuoj po karo iškeliavo miestan skalsesnės duonos ieškoti – kai kas sako, kad nuo šeimos pabėgo – ir nebegrįžo. Dimšelis visą dieną straksėdavo viena koja po pirkią ir kiemą, kaip ištikimas šunelis sekiodamas motiną. Ji į kamarą pieno – ir jis tenai, ji pas gyvulius į tvartą – ir jis iš paskos. Padėti menkai kuo padėdavo, bet ir netrukdydavo. Motina kalbėdavo, o jis tik klausydavo. Gal taip ir geriau jiems dviese buvo – vis ne vienas ant svieto.