Žemaitėškā aple Žemaitė – 29

29. Naujuo vėituo

Laurīns ontra dėina tievėškie svečiavuos,
Parsėvarė karvė ė paršieli maža,
Jolė pas kaimynus žousū pėrktė gava –
Ė sena suodība švėisiau nosėdažė.

Vīrėšks sava Geltio pjaustė vejuos kaili,
Jog reikiejė vėitas bolvē, grūdou augtė,
Ka tėkruojė laimė ė dėdiuojė meilė
Grētiau če atēto, nieka jau neblaukto.

Jolė grētą sava nemėguom ėlgiausiuom
Pajautė, ka ūkis – ne malda koplīčiu –
A to nakti vāka kriuokontė neglausi,
A onkstiau nekelsīs, ka žousītē cīpčiuo?

Ė pri Jolės kiaurā ta mažuojė šliaužuo –
Vėskou tor matītė ė vėsor apētė –
Melž Joudmargė kėimė, ognėi vėrbus lauža,
Neš ravieju paršou pėlna sava skrēta.

Vėsė vargā kėimė, pri truobuos ė kūtie
Ni mėnkiausė žingsnė niekor nenodiesi –
Jē laiko nebspiejė, Laurīns pasėpūtės,
Prīkaištās jau žarstuos vėn pridiedams biesa.

Jolė ožsėspīrus mėn valstietės taka,
Tonkē kam pakampie ašara nošlousta.
Par metus, atruoda, būs vėsai atakus –
Kaima žmuoniū vargā kāp sunkiausė roustā.

Ė žmuoniū drabužē porvo aptaškītė –
Rēk veskou nešiuotė kliebie sosėjiemos
Ė luopās apaugės apdars – ne ėš dīka,
Vo no sunkė darba, prakaita ė žiemiu.

Žmuonis nēt par žemė kāp brėkelie puonā –
Anėi tarsi kiaulės tor žamalė keltė –
Toukart aug cėbolės, skanė šebelbuonā,
Mėižiu varpas plaukiuo ont stėibās kāp valtis.