Vienatvė

Kai šaltas rudens vėjas
Draskys pageltusius lapus nuo medžių,
Ateisiu vėlei ten, kur jau ne kartą
Mes su tavim sėdėjom dviese.

Ranka paliesiu klevo lapą
Ant mūsų suolo seno.
Jis vienišas trunys iš lėto
Vis blaškomas lietaus ir vėjo.

Prisiminimuose vėl praeitį regėsiu.
Man be tavęs ruduo neteko žavesio.
lydės spalvingom rudens alėjom ilgesys.
Savais keliais jau eisiu vieniša.

Apsunkusios kojos mindys lapus,
O žvilgsnis tavo lydės iš praeities.
Paliesiu klevo lapą lūpom degančiom
Ir vėl paliksiu vienišą ant suolo.