Tyli nakties simfonija

Išbarstė  rogėmis  keliaudama  žiema,
Deimantinius savo papuošalus.
Sužvilgo jie nakties skliaute,
Apšviesdami  miškus ir klonius.

Apsnikta  šilo pakrašty neliūdi,
Dūmą pučianti trobelė.
Savo jaunų dienų istoriją jai,
Seka  pusamžė  eglės šakelė.

Nakčiai paklotą sniego apklotą,
Sumint išdrįsta mitrios zuikio pėdos.
Kaliausė užsisegt panoro atlapus,
Nakties preliude  vienišai jai nesimiega.

Ir šviečia žiemos deimantai nakty,
Bandai ieškot paslėptos alegorijos.
Kaliausei aišku  - dviems širdims
Smagiau klausyt tylios nakties simfonijos.