Filologai

– Nu ką, mažule, pasilinksminsim? – žodžiai sunkiai prasibrauna per lengvo brizo kedenamą snaudulio užuolaidą ir susminga į mano smegenis. Bet saugaus snaudulio iliuzija dar vis kabinasi, nepasiduoda. Tačiau ir snaudulys, ir iliuzija ištirpsta kone akimirksniu, kai pajuntu šiurkštų pliaukštelėjimą per  sėdmenis.
– Tik nesakyk, kad ne manęs čia lauki. Visa tokia išsiplaiksčiusi, įšilusi ir sudrėkusi.
Staigiai persiverčiu ant nugaros. Kaire ranka remiuosi į smėlį, bandau atsisėsti, dešine nelabai sėkmingai dengiu krūtis. 
Mane čiumpa už blauzdos, suspaudžia, mygia į smėlį.
– O, kokia, guvi! Puiku, sutarsim. Man patinka energingos, ugningos, skeliančios kibirkštį. Patinka įstūmus justi galą kibirkščiuojantį.
Gniaužtas ant blauzdos kiek atsileidžia, bet laiko – turbūt kad nepabėgčiau.
Koks „pabėgčiau“?! Dar negaliu bėgti. Dar negaliu gintis. Nei žodžiu, nei veiksmu. Akys nespėjo pabusti – matau kaip per rūką. Niekaip negaliu sufokusuoti žvilgsnio. Kūnas glebus, dar neišalsavęs miego likučių, bet jaučiu, kaip kažkur iš paširdžių po jį ima sklisti siaubas. Smegenyse trumpas jungimas. Ačiū dievui, savisaugos instinktas įjungia atsarginį procesorių. Mėginu tvardytis, skubiai dėlioju mintis.
Nepasiduoti panikai. Mąstyti blaiviai. Šūdas, ką čia blaiviai? Tiesiog – mąstyti!
Tipelis aiškiai nejuokauja. Kalbà, pliaukštelėjimas, mano blauzdą tvirtai suspaudęs delnas. Ar dar reikia kokių patvirtinimų?! Ei, žmonės kur jūs? Kai šiaip, tai nerasi atokesnio kampelio – už kiekvienos kopos po porelę, ant kiekvieno gūbrio – po šeimynėlę. O man, matote, vienumos reikia. Atsiskyrėlė sušikta. Šiandien lyg tyčia aplinkui nė gyvos dvasios. Na, taip, pajūriu nuo tako nupėdinau gerus tris kilometrus. Būčiau bent prie pat jūros likusi, bet ne, ten, poniai, matote, per šalta, vėjuota. Į kopas įsiropščiau. Ir tinkama dauba pasitaikė. Užuovėjoje tikrai gerokai šilčiau. Galima ir išsirengti, rudens saulute palepinti rečiau ją matančias kūno dalis. Nė nepajutau, kaip, šilumos paglostyta, užsnūdau. Kaip gulėjau – vienomis nėriniuotomis kelnaitėmis.
Iš kur jis čia atsirado? Turbūt sekė, pydaras, arba tykojo, bybys. Ups, neprisikalbėk. Oi, išlįs man dabar ta vienatvė per gerklė. Arba pro kur kitur. Galvok, dura, o tai papildysi gausių pajūrio meilės aukų sąrašą. Ir dar džiaugsies, jei ne kitą, gerokai trumpesnį, bet dar liūdnesnį.
Aha, atrodo, juslės pabudo, jausmai pabudo, protas pabudo, tikiuosi, liežuvis irgi. Не ссы*, kaip nors atsikalbėsim.
Pakeliu akis. Prieš mane – taisyklingų bruožų, gal net gražus jauno vyro veidas: kiek atsikišęs stambus smakras, lengvai išsišovę skruostikauliai, siauros lūpos, kumptelėjusi nosis siauromis šnervėmis, aukšta kakta. Akiniai pigiais metaliniais rėmeliais. Dailiai susišukavęs. O akys negeros: tik mažytėse raukšlelėse apie jas matyti lengva pašaipa, o pačiose akyse – vien kažkoks bukas ryžtas, atšiaurumas ir beprasmybės gelmė – kaip bedugniai pelkės akivarai.
Tik dabar aiškiai pajuntu jo ranką ant savo šlaunies – kol paipelėjausi, ne kaži kiek nukeliavo, bet dabar jam tai netoli iki tikslo. Tikslas – tenai?! Pasąmoningai tai lyg ir supratau iš karto, bet tikrasis pavojaus mygtukas įtaisytas šlaunyse. Dabar ausyse kaukia sirena, akyse žybsi ugniagesių švyturėliai. Visu kūnu nuvilnija šiurpulys. Jaučiu kylant panikos bangą. Valdykis, nes dabar gali tik pati sau padėti. Susivaldau. Bandau imti šių beviltiškai nuo kalno dardančių vežėčių vadžias į savo rankas. Pirmiausia laisva ranka – kita tebedengia krūtinę – įsiremiu į grėsmingą jo delną. Nuo prisilietimo ranka dar kokčiau, bet nuryju baimingo šleikštulio gumulą.
– Klausyk, vyruti, prilaikyk arklius, aš tau ne kalė, tu ne skalikas, kad ant manęs šoktum, o aš tau atstatyčiau. – Mėginu išspausti šypseną. – Na, nesakau, kad aš prieš. Kas gi atsispirs tokiam gražuoliukui. Kaip matau, ir su moterim elgtis moki?
– Che che, – sukrizena. – Dar nė viena kalė nesiskundė.
– Aš gi sakiau, aš tau ne kalė. Aš Morta... ėėė, Marta, – kiek susipainiojusi pasakau pirmą galvon šovusį vardą.
– Apsispręsk, Marta ar Morta, ar gal Adelė ar Petronėlė, – vėl kikena.
– Marta. Mane tik močiutė Morta vadina.
– Teisinga močiutė. Tautiška. Nepasiduoda germanizuojama.
– Jo, ji lietuvių kalbos mokytoja, – toliau skiedžiu, pajutusi pašnekovo polinkį į intelektualius pokalbius. Gal pavyks dantį užkalbėti, budrumą užliūliuoti ir kaip nors išsisukti. – O tu kuo vardu?
Kažkada skaičiau psichologo patarimus užpultiems ar pagrobtiems: pasistenkite užmegzti asmeninį ryšį su užpuoliku. Susipažinkite. Išsipasakokite. Pasisiūlykite išklausyti. Gal taip sužadinsite žmogiškus jausmus ir išvengsite nelaimės. Arba po visko bent galėsite detektyvams detaliau nupasakoti savo skriaudiką. Jei išgyvensite. – Malonaus pokalbio...
Tai jau taip, pirmiausia – išgyventi. Kitkuo rūpinsimės po to.
Kaire ranka čiuopiu smėlį. Gal žerti saują smėlio jam į akis, apspangusiam spirti į kiaušus, čiupti daiktus ir bėgti? Kaip filmuose. Ne, jei kaip filme, dar reikėtų kokią kandžią sąmojingą frazę mestelti. Bet nieko tokio neateina galvon. Ir, po velnių, čia ne filmas – prieš mane tikro, o ne suvaidinto prievartautojo snukis su akiniais... Akiniai! Smėlis neišgelbės.
Akiniai ir jo balsas grąžina mane į tikrovę:
– Koks tau skirtumas, kuo aš vardu. Gi ne tekėt už manęs susiruošei! – vėl šiepiasi.
Skaičiau, kad hienos prieš suleisdamos dantis į gyvą auką jai nusišypso. Per „Animal Planet“ kartą mačiau – tikrai tarsi šypsotųsi geltonomis iltimis. O jo dantys balti, sveiki. Į bomžą nepanašus.
– Mentams galėsi pasakyti kokį tik norėsi vardą. Kad ir savo sužadėtinio. O parašą aš tau suraitysiu šituo, – rodo  kelnėse turbūt daktariškos dešros dydžio įnagį.
Šūdas. Šitas šiknius nusiteikęs ryžtingai. Ir jei jo vėzdas tokio dydžio, dar suplėšys. Vien nuo  minties apie tokią sueitį vos nesusivemiu. Tiesa, vakare ketinau prasiblaškyti, tik buvau nusiteikusi kokiai jaunatviškai pipetei su permanentine erekcija ir nuliu įgūdžiu. Daryk, ką nori ir kiek nori, nori gulom, nori stačiom, nors ir krakoviaką apsižergusi šok. Savo darželyje mėgstu pati šeimininkauti. Ir į svečius kviestis ką noriu, kiek noriu ir kada noriu. O šitas kuilys dabar rengiasi nekviečiamas savo purvinais batais įropoti ir visas gėles ištrypti.
Klūpi priešais, vienas delnas – ant mano šlaunies, kitas – ant savo tarpkojo, akimis gašliai laižo mano nuogumą, tiesiog melžia nuogus mano spenelius. Šie pritvinksta iš baimės.
– O, pupyte, atrodo, mūsų simpatija abipusė! – Jo dešinė atitrūksta nuo savo tarpkojo ir per šlaunį, klubą, liemenį atslenka prie mano kairios krūties. Pojūtis – per odą slenkančio šliužo ir plytos hibrido. Ryžtingai nustumia mano ranką. Bijau labai priešintis. Susigūžiu laukdama skausmo. Bet suima beveik švelniai, paskui lengvai timpteli už spenelio. Vis tiek gerkle su pusryčių jogurtu ir varške vėl pakyla šleikštulys. Gal vertėtų tiesiai jam ant klyno susivemti? Bet jei supyks, dar sudaužys kaip kriaušę, suspardys ir vis tiek paims ko nori. O dar, žiūrėk, iš įsiūčio ir peiliuku per gerklę čirkštels.
Suvaldau fiziologinę reakciją. Keičiu taktiką.
– Klausyk. Palauk. Palaikyk dar garaže savo žaisliu... – Nukandu žodį per pusę. Prisimenu, jog kažkur skaičiau, kad vyrai niršta, kai moterys jų pasididžiavimą vadina mažybiniais vardais. Žeidžia mat jų didenybių savimeilę. – ... savo didžiąją patranką.
– Oho, mergytė sekso psichologijos prisiskaičiusi! Žino, kad negalima pimpalų vadinti visokiais žalčiukais, sliekiukais ir kitais deminutyviukais. Jo, čia mes rusams pralaimim. Paklausyk: хуйище! Skamba išdidžiai, ar ne?
Baimingai žvelgiu į tą vietą, kur tūno ta jo „iščė“. Jis čiuopia mano antrą krūtį. Stūmiu jo ranką. Kiek padvejoja, bet patraukia. Užsidengiu.
Suvaldau virpulį, sustumiu į gardą pakrikusias mintis. Vėl bandau laimę:
– Man rodos, mes jau buvom susitikę. Ar tu tik ne tas tipas, kuris mane paukščių liga apdovanojai? Lig šiol negaliu plunksnelių nusipešioti.
Juokiasi.
– Davai davai, skiesk. Žinau aš visus tuos jūsų bajerius. Per minutę vienos pasidaro nėščios, kitoms dienos, trečios kokį mažiuką sifiliuką ar triperiuką sako nešiojančios. Buvo kelios net aidinčios. Nieko tokio, mes smauglį į gumytę įvyniosim. Ir jam saugiau, ir tau ramiau, ir jokių DNR žymių nepaliksim. Dėl parašo pajuokavau, nebijok. Bet manęs vis tiek neužmirši, pažadu.
Kaire ranka ima segtis kelnių užtrauktuką. Vamzdėc, atrodo neišsisuksiu. Bet viltis miršta paskutinė.
– Klausyk, Rimka, čia gi tu, mes tikrai pažįstami.
Suklūsta. – Išsigąsta? Ištraukia į slibino urvą jau sukištą ranką. Tuščią. Veide nerimas.
– Bliat, tu ką, tikrai mane pažįsti?
Jės! Galvoje pergalės fejerverkas. Užsimerkiu, kad nematytų triumfu spinduliuojančių akių. Iš tūstančio vardų pasirinkau vieną retesnių ir pataikiau! Tebūnie pagarbintas Savukynas ir jo vardų žodynas. Pažadu, uždegsiu žvakę už jo šviesų atminimą.
Atsimerkiu, pažvelgiu į Rimantą. Jo veide jokios panikos, jokio nerimo. Tik pašaipa. Staiga pratrūksta žvengti.
– Išdūriau. Negi manei, kad pataikei iš tūkstančio vardų pasirinkusi vieną iš rečiausių? Amžiną atilsį duok viešpatie Savukynui, ir teateinie jam dangaus karalyyyystėė, – progiesmiu padeklamuoja. – Gali bandyti dar devynis šimtus devyniasdešimt devynis kartus. Davai, vardyk visus savo meilužių ir pislių vardus iš gausaus pergalių sekso fronte sąrašo. Žinoma, jei prisimeni.
Pergalės deglai gęsta, bet kažkur smegenų pakrašty mezgasi kita mintis. Pala pala. Jis žino, kas yra vardų žodynas ir jo autorių! Morta – Marta – germanizacija. Deminutyvai ir didybinė rusų priesaga. Ir kalba gana vaizdingai, nors ir įterpia vieną kitą riebesnį žodelį, sutvirtindamas privalomu zekų žargonu. Tikriausiai prisiskaitė iš Kudirkos, Roberto, folianto ar to kito, kuo jis ten pavarde, ankstesnio žodynėlio. Filologas? Sėdėjęs? Tada ratas susiaurėja. Tik kas man iš to? Įtariamąjį turime, su visais įkalčiais, nors dabar teisman vesk.
Bet ką jis ten sakė apie kitas: „visos ką nors išsigalvoja“? Tai kiek tų visų buvo?! Profesionalus prievartautojas? Tada man kapėc. Mėgėją naujoką tikrai suraityčiau ir pasikišusi po pažasčia policijon nutįsčiau. Gal net savo imeilą duočiau, kad turėtų kam romantiškus laiškus iš Pravieniškių rašyti. Bet jei profis, man šakės. Nepadės net jei ir filologas. Tik kam filologui prievartauti? Varyk į Saulėtekio 8, prisistatyk, suskiesk saldžią istoriją – tikrai atsiras kokia mielaširdinga kolegė, kuri tarp savo papų tavo liūdną galvelę priglaus. Galbūt ir turėsi kokią prakalbą apie Borgeso erotikos filosofiją suskelti arba Buroko meilės eilėraštį tiesiai į jausmingą ausytę iššnabždėti, bet gal paguos ir be to. Filologyne visada buvo gerokai daugiau pasirengusių duoti nei galinčių paimti. Skyles kiek aplopydavo (fui, kokia dviprasmybė!) visiukai, bet vis tiek dar daugybė žiojėjo. Gal jos bedugnės, ar ką?
Jis, atrodo, kantriai laukia ir lyg klauso mano nebylios iškalbos. Staiga mano filologinę retrospektyvą ryžtingai nutraukia – užkiša nykštį man už kelnaičių gumos ir braukia per visą papilvę. Kita ranka tvoja man per nesąmoningai gintis pakilusią ranką. Skausmo nepajuntu, bet pliaukštelėjimas nuaidi manyje iki pat viršugalvio, atsimuša nuo pakaušio ir išsiveržia pro burną:
– Ai, – sudejuoju.
Jis lėtai atitraukia ranką.
– Gražios kelnaitės mažos mergaitės, – surimuoja. – Man patinka nėrinukai, raukinukai. Nepyk, bet turiu jas paimti kaip suvenyrą. – Staigiai stveria kelnaites viena ranka, kitą pakiša man po strėnom, kilsteli ir nutraukia kelnaites man nė nespėjus cyptelti.
Atsitokėjusi paleidžiu gerklę:
– Gelbėkit! Žmonės! Aaaa! Gelbėkit!
Abiem rankom prisidengiu šakumą. O jis klūpi priešais, vienoje rankoje mojuoja nėriniuotomis kelnaitėmis, o kita ranka diriguoja mano šauksmų tiradai kaip koks supistas Rinkevičius.
– Aha, aplinkui tiesiog minios žmonių ir pulkai riterių, ant baltų žirgų atšuoliuojančių gelbėti siaubūno skriaudžiamos princesės. – Veide kreiva šypsena.
Duokit man akmenį, raudonomis putomis išgleizosiu šitą šlykščią šypseną po tavo šlykščią marmūzę. Deja, nei riterių, nei akmens. Iš apmaudo ir pykčio apsiašaroju. Paprastai ašaras lengvai suvaldau, bet čia ne „paprastai“, tad duodu joms valią.
– O, ašarėlę išspaudėm. Gerai, panaudosim vietoj lubrikanto, nes spėju, kad drėkti neskubi, ar ne?
Drėkti? Bėgti? Rėkti? Bet gerklę tvirtai gniaužia siaubas ir ašaros – dabar neįstengčiau nė gerai aiktelti. Dieve, kaip norėčiau turėti skaistybės diržą! Pažadu, dėvėčiau jį visus metus. Jei dabar mane išgelbėsi, ir visus penkerius! Jokių nėriniuotų kelnaičių, tik šaltas metalas. Šūdas, Dievo nėra.
Grįžtu žemėn. Per ašaras vargiai matau išplaukusį vaizdą, sunkiai sugaudau kitus pojūčius. Tarsi buvau atsijungusi. Nė nepastebėjau, kada pasikeitė mano poza. Teisingiau, kada ją pakeitė. Susivokiu, kad guliu aukštielninka praskėstom kojom. Akys iš siaubo vos neiššoka iš orbitų, širdis iš krūtinės, pusryčiai iš skrandžio. Jis iki blauzdų nusmauktom kelnėm klūpo man tarp kojų, tvirtai rankomis įsirėmęs man į kelius.
Dabar arba jau niekada. Staigiai sėduosi – jei išsikapstysiu, būtinai padėkosiu savo treneriui už pilvo presą – ir galva trenkiu jam į veidą. Jis staigiai kilsteli. Nepasiekiu – pataikau į krūtinę. Bandau jo veido siekti rankomis, po velnių manikiūrą, – gal pavyks pataikyti į akis. Jis lošteli, staigiu rankos judesiu atmuša mano lėtoką puolimą ir atsivėdėjęs delnu liuobia man stiprų antausį. Virstu ant šono, veidu teškiuos į smėlį. Atrodo, galva turėjo atplyšti nuo kaklo.
– Kurva, dar priešinsies!
Bet smūgis vėl atpalaiduoja balso stygas. Prieš baimę viršų ima pyktis. Atsitiesiu.
– Pydare, aš tau kiaušus nutrauksiu ir plekšnėm sušersiu!
Dar smūgis. Oi, kaip skauda. Skruostą. Sielą.
Iš prakirstos lūpos srūva kraujas. Matau, kaip jo akys plieskia pykčiu. Būtų vasara, padegtų pušyną. Ne, geriau pyktis, nei jo gyvuliškas gašlumas. Kraujo nenulaižau, nusiteikiu, kad bus daugiau. Matyt, viršų prieš savisaugą ima savigarba.
– Pydaras, pydaras, pydaras, – kartoju užsimerkusi, laukdama kitų smūgių. Bet jų nėra. Vietoje jų kažkur iš viršaus išgirstu kitą vyrišką balsą:
– Girdenis girdėjo, patikrint atėjo. Šaukėte mus – štai mes ir čia.
Atsiprašau, Tu, oi, Jūs, pluralis majestatis, vis dėlto esate?! Atsimerkiu. Ne, tai ne Jis. Periferiniu matymu matau iš už kopos keteros išnyrančius du vyriškus torsus. Vienas su Dimočkos Bilano marškinėliais, raumeningas, kitas iki pusės plikas, irgi neprastas.
– Žiūrėk, Viliau, mūsų vietelėj įsitaisė kita porelė, otata opapa, kita porelė, – linksmas į bičiulį kreipiasi „plikasis“.
Vėl rimas. Kas čia šiandien darosi? Supistas filologų sambūris? Ar supistų?
Vyrukai jau ant kopos keteros. Stovi susikibę rankomis. Porelė!
– Gelbėkit! – surinku. – Padėkit, žagina!
– Tylėk, kale, – sušnypščia jis ir taip suspaudžia kelį, kad cypteliu. Bet jo akyse pastebiu atliulančią baimę. Jis kiek atsilošia, vieną ranką atitraukia, kita pavažiuoja kiek žemiau, ant blauzdos, bet grobio nepaleidžia. Hiena. Bet ar drįsi šiepti dantis prieš stambesnius grobuonis?
– Šiaip jau ne mūsų reikalas, tačiau aš, kaip mūsų šeimos moteriškoji pusė, – „plikasis“ žaismingai meiliai pažvelgia į Vilių ir švelniai pirštų galais perbraukia jam per šeriuotą skruostą, – prieš bet kokius moterų prievartavimus. Be to, mano filologinė prigimtis reikalauja švelnumo, lyrizmo, poezijos...
Taip ir yra, tikrai dar vieni filologai. Veidai nepažįstami. Gal iš Pedagoškės, Kauno ar Šiaulių? A, dabar gi ir Klaipėdoj yra. Populiaru būti literatu. Arba kalbajobu. Bet man tie „Giminių“ žaidimai jau skersai gerklę. Žvilgteliu į „Rimantą“. Taip ir klūpi sustingęs, nuleistom kelnėm tarp mano kojų – viena ranka ant mano blauzdos, kita ant savo dešros. (Šit, jau pati rimuoti pradėjau!) Visas perbalęs, apatinė lūpa net dreba.
Porelė susižvalgo. „Plikasis“ klausiamai kinkteli. Vilius „Dimočka“ patvirtindamas vos linkteli. Abu patenkinti nusišiepia. Vėl prabyla „lyrikas“:
– Pone be kelnių, taip taip, jūs, kuris tarp panelės kojų. Ar jūs nieko prieš, jei mes leisime panelei atsikelti, susirinkti savo daiktelius ir tyliai pasišalinti? O, ne ne, jus patį prašytume pasilikti. Kam švaistyti gerą? Jūs, kaip matome, pasirengęs priimti naujus iššūkius. – Nedviprasmiškai pliaukšteli sau per sėdmenį. – Dėl jūsų dailaus užpakaliuko šiandien aš net pasirengęs pakeisti orientaciją.
Porelė sutartinai nusikvatoja. Kitaip nei jo žvengimas, šis juokas skamba kaip muzika mano ausims.
Jis paleidžia mane ir šlepteli pasturgaliu ant smėlio.
– O štai šito nereikėtų daryti – labai padidėja trintis. Smėlis šikynėj – blogiau nei ežys kelnėse. – Patenkintas savo sąmoju „plikasis“ vėl pratrūksta skaidriu, vos ne mergaitišku juoku.
– Aš, vyrai, nieko... mes čia... žinote, šeimyniniai reikalai, – baugščiai pralemena „Rimantas“.
– Žinom mes tokius reikalus, – pagaliau prakalba Vilius. Dėl tavo „šeimyninių“ reikalų visą vasarą mentai po kopas šmirinėja, ramybės neduoda. Davai, panele, rinkis šmutkes ir valink iš čia. Į policiją siūlau nesikreipti – jokios naudos. O mes jau šitam šikniui už tave atmokėsim. Nebent nori dar pati įpisti jam į kiaušus.
Visą tą laiką sėdėjau sustingusi, kone nekvėpuodama. Dabar atitokstu. Dusyk manęs raginti nereikia. Pašoku kaip ant spyruoklių. Jis sėdi tiesiai prieš mane kiek prasiskėtęs. Patogiai. Atsivėdėjusi spyriu „Rimantui“ į tarpkojį. Nepanašu, kad gerai pataikiau, bet jis cypteli, sulinksta dvilinkas ir parvirsta ant šono. Gera.
Tik dabar susivokiu, kad stoviu nuogut nuogutėlė. Čiumpu rankšluostį, ant kurio gulėjau, ir apsisiaučiau. Tada krepšį, saulėje įšilusio vandens butelį, sugrobiu į glėbį drabužius ir basutes. Paskui pasilenkiu ir iš jo kelnių kišenės ištraukiu kelnaites. Ištiesiu jas porelei.
– Kai tai darysit, apmaukit jam šitas – jis mėgsta nėrinius. Ir... ačiū.
Vilius paima kelnaites, pagniaužo storais pirštais. Pakelia prie veido, pauosto.
– Brangios. Gerai, bus vaikinui iniciacinis suvenyras.
Jau kopdama drebančiomis kojomis į kopą pavymui išgirstu „plikojo“ balsą:
– Padėkok Dievui už skardų balsą ir pastatyk žvakelę Girdeniui – už nepriekaištingą tartį. Jei ne ji, turbūt būtume pro šalį praėję. Bet kaip čia sesę filologę bėdoje paliksi...
Grįžteliu:
– Gerai, pastatysiu žvakelę už Girdenio atminimą.
„Ir už Savukyno“, – priduriu mintyse.

___________________________

*„Nebijok“, „nemyžk į kelnes“, tiesiog. „nemyžk“ (rus.).