Tolminkiemio šviesa

Toli toli,
bet širdžiai taip arti –
Mažojoj Lietuvoj,
nuo mūsų atskirtoj,
per amžių skausmą švyti
Tolminkiemio šviesa,
Poeto įžiebta...

Toli toli,
kaip ašara sūri,
tačiau skaidri, šviesi,
lietuviui taip brangi,
už lygumų ir girių –
gimtinė ir buveinė
mūsų didžiavyrio!
Buveinė – amžina, šventa,
paties Poeto įkurta.

Ten netoliese – Rominta,
skubri upelė ir giria,
kur Donelaičio nemari dvasia
lig šių dienų vis sklando,
bet atilsio tarp svetimų,
tarp prūdų nešvarių neranda...
Paguodžia tik žinia:
kūrybai užtvarų nėra!

Toli toli,
bet širdžiai taip arti –
Mažojoj Lietuvoj,
skausmingai atskirtoj,
pasauliui šviečia „Metai“ –
pirmoji mūsų poema –
ryški Tolminkiemio šviesa,
Poeto amžiams įžiebta...