Karalius

Lapkritis hipnotizuoja ašmenų švytuoklėmis
Pereidamas į anapusinę gelmę šulinių
Ir mes iš ten tokie pilni vienatvės sopulio
Tokie priplūdę šlapio grunto kvapo
Užmiršęs kad įsimylėjęs gyveni per amžius
Glaudiesi prie krūtinės moters jausdamas
Kaip drėgnas molis sąnarius iškraipo
Sulipdo lietų su išdžiuvusia dykyne
Kaip pirštuose įsišaknija kapiliarai ąžuolo
Kaip vikšrai ėda obuolius akiduobių
Pilnus išlikusių gyvenimo paveikslų
Esi mylimas mano aklasis sužadėtini
Kaip niekas kitas amžiams privilegijuotas
Aukso soste tu, spindinčių akių vaiduokli
Minioje pasiklydėlių ieškosi žvilgsnio jos
Pilno išpirkto tavo silpumo.