Atsisveikinimas

Apsiniaukė dangus.
Spokso debesys tylūs, sustingę.
Iškeliavo Žmogus.
Beržas stovi rimty kiek palinkęs.

Mamos gedi dukra.
Širdis gniužulu spurda, dejuoja.
Ašarėlė tikra
Rieda skruostu ir nebesustoja.

Vakar buvo – nėra
Šiandien „Kaip tu, mieloji dukryte? “
Spaudžia širdį gėla.
Neišverkti jos, neišsakyti.

Plazda žvakės tyloj.
Kyla giesmės kaip paukščiai į dangų.
Šiandien – karstas. Rytoj
Mintimis glus prie motinos rankų.

Paskutinė diena.
Brangų kūną priglaus smėlio smiltys.
Dangų skros aimana.
Ilgesys dar ne kartą pravirkdys.

Šitaip buvo ir bus.
Glaudžia Motiną jau Amžinybė.
Dar negreit į namus
Atkeliaus lengvuma ir ramybė.

Toks slogus kambarys,
Kur dar vakar miegojo motulė!
Širdyje – ilgesys,
Su skausmu susimaišęs, nugulęs...