Žmogus

Smėlėta jūros pakrante ėjo žmogus. Jis buvo juodas kaip naktis. Jo akys irgi buvo juodos. Ir jo siela, jo mintys, sapnai. Jo jausmai irgi buvo juodi. Ir nė truputėlio šviesos, gėrio, laimės... Jis ėjo. Vėjas bėrė smiltis jam į veidą. Bet jis vis tiek ėjo. Akys buvo pribertos smėlio, bet jis to nejautė, jis to nematė. Tik ėjo į priekį. Tas žmogus buvo aklas. Godūs žmonės atėmė iš jo akis, atėmė galimybę ką nors matyti. Bangos ridenosi viena per kitą, šokinėjo, šniokštė. Bet jis to negirdėjo. Iš jo buvo atimtas ir gebėjimas girdėti. Jis tik ėjo. Ir vis į priekį. Niekas nematė jo besiilsint. Jis ėjo. Ir vis į priekį. Jis galėjo kalbėti. Bet jo žodžiai buvo užnuodyti, juodi. Nes jo mintys buvo juodos. Pikti žmonės atėmė iš jo šviesą. Iš jo buvo atimta viskas. Jam beliko tik tamsa, blogis. Žmonės kalbėjo, kad jis eina atsiimti savo laimės, šviesos. Niekas tiksliai nežinojo nei kas jis toks, nei kur eina, nei ko ieško...
Jau labai ilgą laiką niekas nebuvo matęs klaidžiojančio žmogaus. Sklido kalbos, kad jis taip ir neradęs savo tikslo mirė...
Buvo ruduo. Vėjas ratais berstė smėlį po pakrantę. Siautė bangos. Pradėjo lyti. Liūtys siautė ištisą savaitę. Bet pagaliau viskas nurimo. Išlindo saulė. Vėjas nustojo siausti. Žmonės išlindo iš savo guolių. Jie džiaugėsi tokia gamtos dovana. Horizonte pasirodė spinduliai. Jie artėjo. Artėjo pakrante. Ir žmonės tai matė. Tai ėjo žmogus. Tik jo veidas nebebuvo niūrus. Jo akys buvo žydros. Jis turėjo meilę, o mintys buvo švarios. Nė krislo tamsos. Jos buvo... Jis yra... Jis dar bus. Drabužiai buvo balti. O rankose jis nešėsi saulės spindulį. Žmonės sakė, kad jis surado, ko ieškojo. Sako, kad tas žmogus dar ir dabar per pasaulį nešioja spindulį. Jis ieško savo vienintelės, kuriai tą spindulį galėtų įdėti į širdį...
Ir štai, pavasarį žmonės pamatė žmogų. Pakrantėje. Jis sėdėjo ant smėlio ir žiūrėjo į mėnulį. Jo rankos buvo tuščios. Jis nebeturėjo saulės spindulio. Bet jo veide švietė šypsena. Žmonės sakė, kad jis parodė spindulį savo vienintelei, bet ji išmetė tą spindulį į jūrą. Tai jo laukia žmogus. Gal jūra išplaus jį ir žmogus galės po pasaulį nešioti šviesą vėl...