Žemaitėškā aple Žemaitė – 23

23. Ožsėspīrielė

Jolės keistus jausmus Gorskē pastebiejė –
Kvėitas i saluona, ded ont naga kėita –
A jaunā dvarėškē so tuokēs plebiejēs,
So tuokēs betortēs rēktom apsėleistė?

Jolė klausuos stėprē dontis sosėkondus,
Priekaištu teisingu, bet a meilės jiega
Īr kas nuors iveikės itarėmās, skundās,
A diel tuo jaunėijē vėns no ontra bieguos?

Jolės nepakėisi muokīmās žuodingās –
Jē atrada Laura ė karštā pamīla,
Jē šėrdie nešiuojės anuo kelė vingius,
Rēk anā aukuotėis ė kėntietė tīlē.

Anou jog vėdėnē viesolā nešiuojė –
Aistra ruoduos vėrtus i smailiausė vini –
Smega par pat šėrdi lig pat basū kuoju,
Degėna kāp švėisa pragara ognėnė.

Daug galvuos sokėmu kielė tėi dalīkā,
Jolė, kāp ė kėtas nuotakas galvuojė –
Laura ėšmuokinsio vakarās ož dīka
Raidiu ė koltūras artiau atsėstuojus.

Tuoks ons gers ė švelnos, klausa mona žuodiu –
Vedo kalnus versiav ronkuom sosėkėbė.
Nesoprata, vargšė, kas gražē atruoda,
Po veselė pavėrst žvīrās kasdėnībiu.

Tievā, kāp ė Gorskē Jolė peiktė jiemė –
A komietė rēkto dvarėninka mergā?
Jolė trauk ont mūsa tėkra giedas diemė,
Pasėnesus būtė tuo mužėka vergė.

Īr plėkė abodo, nier truobuos ni tvarta,
Nē rakonda kuokė, tiktā toštė nuorā –
Tarsi būto pruota kas vėsā ėšvertės,
Elgas kāp pėimenė – dornā, nepaduorē.

Vėsė kāp sotarė anuos siekius maigė,
Mama nosėkriuokus ėš šėrdėis kalbiejė –
To esi no jausma trīkštontė apsvaigus,
Tau ne puora Žīmants, īr kėtū gerbieju.

Jolė isėkėbus i Laurīna peti,
Jau isėgīvenus i komietė dalė –
Neatsakė žuodė Žīmantou žadieta,
Ė vėsā neklausies kou lėižovē malė.

Ka mumis atstumsi ėšdidi, be baimės,
Nieka nepridiesem, ēk kor akis mata –
Vargsi vėsa omžio be tievū palaimas,
Komietiou po kuoju prīsakus nometus.