Žemaitėškā aple Žemaitė – 22

22. Mėtā aple dėdiūsius žmuonis

Skaitont aple dėdė žmuogaus sunki kieli –
Neteisībės vėsas vežėmė netėlpto.
Ruduos ka ėš kūna kas ėštraukė vielė,
Ė palėka sausa kadaroutė kėlpuo.

Ruoduos, ka tuo žmuogaus so kraujo ė gīsluom,
So aistruom ė varga nokamuoto veido,
Nikomet nebova, ons tik sprendė mėslė,
Kāp kningelė sava kuo geētiau ėšleidos.

Vo ėš tėkra īr jog ontrēp mūsa žemie –
Žmuogaus kūna tėrštē remas i pat dvasė,
Ė sieluos tomsībiu sosėkaupė žliemā
Īr švėsiuos kūrības žėidūs isėkasė.

Kas neėšgīvena intrigu ė skausma,
Kas no meilės šūviu nikomet negīdies,
Ė sieluos dainioujint nikomet neklausies,
Nenešiuojė šėrdie galontė pavīda,

Tam kūrības dėrvuo nier mėnkiausės vėitas,
Raidės būn tik sausa formaloma briežē,
Būn tik baltė kaulā vėituo pėlnū rėitu,
Nepatrauks ni vėina tėi vaizdā ožkviežė.

Tik rašītuos Sprindis atvertė Žemaitės
Būvė kėik gėlesnė ė tėkresnė vaga –
Atėdiau tou kninga no šėrdėis paskaitės
Rasi, kāp tuo laika truobuos aistras degė.