Kuisinėtojos išpažintis

Aš mėgstu glostyt žmonėm galvas. Štai koks netikėtas prisipažinimas išsprūdo čia man. Bet visai neseniai tai suvokiau labai aiškiai. Man visada patiko glostyti galvas. Kuisinėti, kaip pati tai vadinu.
Ir tai ne fetišas, nes seksualiai nuo to nesusijaudinu ir tokio pobūdžio malonumo nepatiriu, tai tiesiog toks pomėgis.
Apie tai prasitariau geriausiai draugei, o ji papasakojo, kad kai pradėjom bendraut jai šis mano pomėgis atrodė mažumėlę keistas, nes glostydavau vaikinų galvas ir jai prireikė laiko suprasti, kad tai nėra toks mano specifinis kabinimo būdas, o tiesiog, savo pomėgio išraiska.
Kai turėjau katiną, galvų poreikis buvo gerokai apmažėjęs, nes mano katino kailis buvo super duper švelnus. Tai ir niurkydavau aš jį kasdien. Viena ranka ant kompo, kita niurko katiną. Ir taip visą laiką kol jis nuo manęs nepabėga. Dabar katino nėra. Poreikis glostyt galvas vėl išaugo.
Yra vienas privalumas tame - tas, kuriam glostai galvą nebėga kaip katinas, nes jam tai taip labai patinka.
Pastebėjau, kad daug kam patinka būt glostomiem kaip katinam. Todėl dabar aš sau leidžiu pasirinkti ką glostyti. Oi, kaip egoistiškai skamba, ane?
Na, bet ką maloniau glostyt, ar švelnią, ilgesnių plaukų šiviliūrą ar kokią ten labai ilgų ar labai trumpų plaukų? Čia, žinoma, priklauso kokio efekto nori tą dieną. Jei delno masažo (o sako, kad delne yra taškai, kurie atsakingi už kiekvieną kūno dalį ir organą. Sako, tuos taškus labai gerai prajudint kartais), tai renkies trumpų plaukų šukuoseną, nuo kurios glostymo pačiai panižta delną. Jei nori nuo savo rankos po kuisinėjimo nusirinkinėt krūvą piršus apsivijusių plaukų ir dar atlaikyt „juokais“ priekaištą, kad suvėlei - renkies ilgaplaukį princą ant metalinio žirgo. Na, o jei nori malonumo sau ir atgaivos sielai, tai renkies normalią šiviliūrą be jokių vikrentasų.
Na, mano politika šiuo klausimu aiški. Neaiškus tik kitų žmonių požiūris.
Kažkodėl tas galvos kuisinėjimas kitiems atrodo baisiai intymus reikalas. C'mon! Kodėl? Juk ne liežuvį į gerklę kišu ir ne pirštą į užpakalį, tik galvą glostau! Nieko intymaus, nieko nepadoraus, nieko įpareigojančio. Juk šiandien kuisinėju vieną, ryt gal - kitą, o poryt gal visai nieko. Čia gi ne sexas. Aš ne kekšė.
Taigi, tas awkward momentėlis, kai glostai kažkam galvą. Kai kaifas abipusis. Kai tiesiog paskęsti toj akimirkoj ir džiaugies ja. Staiga (kad mane kur galas!) sugalvoju atsimerkti ir ką aš matau? O gi su lengva ironijos ugnele akyse besėdintį kitą asmenį ir iškart sekantį klausimą - jų būna keli variantai: 1. O jūs jau seniai draugaujat, kažkaip nepastebėjau anksčiau? 2. Oho, kaip jūs čia, gal susiraskit kambarį? 3. Oi, kokie užsikaifavę, orgazmas tuoj bus? 4. Man rodos, čia vestuvėm kvepia? ir t. t. ir pan.??? Kodėl???
Tiesą pasakius, man tai jau giliai dzin dzilin ant tokiu klausinėtojų ir jų minčių upelių, bet dažniausiai būna nepatogu dėl to žmogaus, kuriam aš tą galvą kuisinėju, nes, jaučia mano širdis, jis paskui iš draugelių moralistų - kitų gyvenimų žinovų atsiklauso su kaupu už šitai. Tada pastebiu, kad manęs kurį laiką privengia. (Vengia pagundos vėl papulti į mano rankas. Wuahahahaha!!! (išprotejusio genijaus juokas) Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.)
But still.
Šitas pomėgis yra vertas visų tų išorinių nesąmonių. Tam yra pora priežasčių:
1. Per tiek metų kuisinėjimo jau atsirenku žmones (nu gerai gerai - vyrus), kurie tokio kuisinėjimo neinterpretuos kaip kabinimo. Dažnas atvejis, kad tas vyrukas turi ir merginą. Ir todėl šalia tokių jaučiuos saugiai, todėl, kad jie neįsisvaigs ir nepradės prisiekinėti amžiną meilę (ir iškart B'avarijos daina galvoj skamba. Ech, ta paauglytė. Geri laikai buvo.). Žodžiu, nauda būna pasiekiama abipusė be papildomų išsigalvojimų. Tokiem galvą noriu glostyt pati, o ne dėl to, kad prašo ir zyzia kasdieną.
2. To kuisinėjimo suteikiamas malonumas man yra kažkoks nepaparastas. Tai lyg meditacija. Kai nieko negalvoju, dažniausiai užsimerkiu (jaučiu, tada mano veidą nušviečia užsipatenkinimo mina. Taip, greičiausiai dėl jos kiti prisigalvoja ten tų anksčiau minėtų klausimų), ir tada pirštai pradžioj atsargiai liečia plaukus, tada panyra giliau į juos ir pradeda lengvais judesiais masažuoti... Tada jaučiuos tokia faina, reikalinga, spinduliuojanti šviesą, džiaugsmą, šilumą ir gėrį. Tokia visa beveik šventa! Kai atsiduodu tam jausmui, apima tokia pilnatvė ir vidinė ramybė.
Žinau kaip keistai tai skamba. O kaip keista tai rašyti! Bet yra kaip yra ir nesiruošiu to keisti.
Man patinka kuisinėti galvas!
Love me or hate me, i dnt care: D

p. s. Aš pati irgi mėgstu, kai man kuisinėja galvą. Tada galiu pajausti tai, ką jaučia žmogus, kai aš masažuoju. Tiesa, kol kas tik vienas vaikinukas sugebėjo mane maloniai nustebinti savo gabumais ir tuo, kaip kantriai ir gražiai kuisinėjo. Nu, nes buna tokių „kuisinėtojų“, kurie veikia principu „aš - tau, tu - man“, bet tokie dažniausiai būna padriki chalturščikai. Jie dukart žaibo greičiu perbraukia per plaukus, dar biškį juos pavelia lyg žariją nuo rankos kratydami ir tada „meiliai“ klesteli savo makaulę man ant kelių (tolimesnį scenarijų nesunku numanyti). Ir tik vienas, VIENAS (per tiek metų!) neprašytas kantriai, nuosekliai, rūpestingai ir gražiai pakuisinėjo. Tai buvo ne mažesnis malonumas, nei kad aš pati kažką kitą kuisinėčiau. Gaila, kad tos dienos kalendoriuj nepasižymėjau raudonai. Švęsčiau kasmet! Tai būtų Tarptautinė Kuisinėjimo diena!
Oh well, teks apytiksliai dabar datą nustatyti.

Eikit pasikuisinėt, pamatysit koks malonumas - sustot negalėsit;)