Žemaitėškā aple Žemaitė – 20

20. Soartiejėms

Meilė tarsi minkštas katėna lepšelės –
Slīst pro vėsus spīglius, so vėsās gražoujo,
Tik paspaudē poukus jausmus apsėvalės
Ė nagās aštriausēs ana ėšsėžiuojė.

Jolė nuor priētė ė priglaustė galva,
Ka Laurīns skaudiūju vaizdū nebnešiuoto,
Anuos ronkas tėisas žmuogou i pagalba,
Trauk linksmā sodoutė kuoki tronki šuoki.

Jolē tas dvarėškis – mėška priveizietuos,
Tarpās širdi gėldė gailesio sokelto,
Ėšgėrstū dalīku nikuokiuos gazietuos,
Kad ė kėik ėiškuosi, vėskas būtom veltou.

Kāp gīva legenda tam būrelie sokuos –
Žīmantėnēs žuodēs dvasė sokėlėma,
Ana plaukė tīlē be juokiū jaustoku,
Tēp, kāp žmuonis matė ė Dėivalis liemė.

Jolē akies švėta ne tik žiaurės kuovas,
Bet ė balsos vīra jauna ė patrauklė,
Vakarou prabiegos, ka goliejė luovuo –
Tarpās jau nuoriejė būtė anuo auklė.

Tas mėškū veizietuos tortu nier sokruovės,
Vėskas tā adīnā – pėlvou ė drabužiou,
Tik a rūp jaunīstē kažkuoki geruovė,
Ka ožgėmus meilė kāp gegožis ūžau?

Žīmants matė Jolės akis atsėvieros,
Laukė ė solaukė – tēp anām atruodė,
Ka anuos pražīsto ne tik jausma gieris
Bet ė meilės karštis nenosakuoms žuodēs.

Jolē so Laurīno, tēp ė atsėtėka –
Abėposē jausmā šeimīnėnie kaita –
Ana atsėvierus klausies vaikė plėka,
Anuo žuodē bova svarbesnė ož kraiti.

Jolės šėrdie bova irašītas raidės
Iš tievū pasaulė palėkėma gėlė –
Ana tėkro jausmo nikomet nežaidus,
Pakartuotė mamas žingsniu pasėkielė.