Už lango (nuosavas eilėraštis)

Lyja, rūkas apgaubė gatves,
Laukiu aš savęs paties, kai kitas rankos neišties,
Niūriu veidu žvilgčioju į žmonių veidus,
Į apmirusį ąžuolą, į jo gilius randus.

Jau ir tamsa gūdžiai apgaubė apšviestą miestą.
Juk ir taip žino, niekas jos nemėgsta,
Ji pyksta, dėl to, kad jos niekas nenori,
Todėl ji būtinai keršys, tegul žmonės verčiasi kaip nori!

Žmonės, apsupti tamsybės keršto,
Į juos skrieja ugniniai kamuoliai šerkšno.
Susiprato žmonės - nevalia jos pykdyt,
Nes dar ne tiek sugeba juos apstoti, dar gali ir suvystyt!

Dar vis už lango šalta, drėgna, nejauku,
Todėl žmonės sprunka į namus,
Ten galės nuo tamsybės pasislėpti
Ir naujos laisvės įkvėpti.

(2014-03-26)