Gervės

Šiandien gerves akim išlydėjau.
Pamojavo joms beržas šaka.
Vora paukščių spurdeno, almėjo
Ir ištirpo tarytum rūke.

Gervės klykė: „Iki!!! Neliūdėki!
Mes pavasarį grįšime vėl! “
Mano skruostai įraudę, sudrėkę,
O širdy graudulys kažkodėl.

Gervės lėkė. Joms skrist – tolių toliai.
Kitąmet parplasnos visos gal.
Paukščiai visad sugrįžta namolio –
Mes išėję negrįšim atgal.

Kiekviena jau brangi mums sekundė.
Laikas tirpsta lyg žvakė delne.
Tebegundo pasaulis kaip gundė.
Paglobok dar, Dievuli, mane.