tuoj tuoj...

Štai spurda, džiaugiasi karščiu alsuojanti širdis
paklaikus šėlsta, daužos į šalis
tačiau nespindi žvelgianti į toluma akis,
tik lūpomis nuslysta šalto plieno atspindys.

Stiklinio gaubto siela saugiai apglėbta
skausmingai blaškosi paklydus liūdesio rūke
ir veržias šauksmas: to neturi būt, už ką?
tačiau sunyksta neištrūkęs stiklinėj sienų erdvėje.

Margam pasaulyje keliaujantis žmogus
nudirba darbus, grįžta į namus
akmens ir Žemės skirtumas trapus
viename jų nebedega vidus.