Raukšlė

Tomas linktelėjo ir palydėjo akimis nueinančią daktarę. Jis dar pažiūrėjo, kaip ji, apsirengusi baltu chalatu, nukulniavo iki galinių permatomų koridoriaus durų ir greitai jas atidariusi, nukaukšėjo laiptais. Užbėgo jais ir dingo iš akiračio, o Tomas liko vienas slogiame, vaistų kvapo pritvinkusiame koridoriuje. Už ligoninės sienų buvo vasara, bet net ir vasarą žmonės serga, negaluoja ir miršta, palieka šį pasaulį atsiskirdami ir atkirsti nuo jo šaltuose ir lygiuose, mediena kvepiančiuose karstuose. Jis žiūrėjo į tuščią koridorių, buvo neįprastą matyti jį tokį, bet tai ilgai netruks. Greitai juo ir vėl žingsniuos daktarės, daktarai ir pacientų šeimos nariai, draugai ar priešai. Priešai, atėję atsiprašyti, ar slapta pažiūrėti ir pasidžiaugti svetimo nelaime. Slapta dirstelėti iš už palatos tarpdurio ir patrinti rankas iš džiugesio, iššiepti plėšrūniškus dantis ir primerkti blogo linkinčias akis. Suraukti kaktą iš nedoro smalsumo ir tyliai tyliai, kad nepažadintų miegančios smiltpelės, ant pirštų galiukų išeiti. Išeiti tam, kad sugrįžtų kitą kartą, kai pelytė bus pabudusi, kai savo žvitriomis ir nukentėjusiosios akimis tikėsis lankytojų ir pamatys nepageidaujamą žmogų grobuonio pavidalu, nejudantį ir žiūrintį į paciento kaldros klostes ir nelygumus, į paklodžių raukšles ir pagalvės įdubimus. Nes lankymo valandos neseniai prasidėjo. Štai jau pasigirdo atidaromų durų garsas ir iš tolimesnės palatos kairėje pusėje išėjo kažkoks pavidalas. Tomas nežiūrėjo, kas ten, neatitraukė akių nuo medinės sienos apdailos aplink duris. Jis vedžiojo savo akis ta apdaila aukštyn, į šoną ir žemyn, vedžiojo ir vedžiojo, lėtai ir atidžiai. Galvojo apie mirtį ir apie gyslotas jos rankas.