Galva – didžiulis žemės kamuolys,
Nuskrendantis lig tolimų žvaigždynų,
Ji sutelpa ir į lapus kelis,
Save tarp žodžių žaismo pasodinus.
Ji padainuoja be jokių gaidų,
Apsisiaučia ugnim vulkanų gyly,
Ir šliejasi prie upių palaidų,
Kol jos į pievas nuteka per skylę.
Per naktį žaidžia su kalnų krūtim,
Pakilę vėjai plaukus sušukuoja,
Prie nieko nesiglaudžia per arti,
Ir niekada ilgai nebūna rojuj.