nuosavi namai

Nulipdėm namą
savą
su užkaltom durim vietoj langų
su langais vietoj pamatų
su kaminu vietoj durų
nulipdėm tokį namą
kad nei kitas įeis
nei patys rasim išėjimą
sava tvirtovė

niekas - reginčio žvilgsniu,
tuščia dėžė
bepročiams

bet tuo jis ir žavus
beprotybės pilnas
bėgančių sekundžių,
kurios tai tiksi tai sustoja,
tai eina į priekį, tai grįžta atgal
tik tak

žiūrint - sienos plaukia,
grindys skleidžias marmuru
kiekvienam kampely puokštės praeities
liūdesio gėlių
laimės židinių
ateities pumpurų
viskas gyva, skleidžiasi, alsuoja, apmiršta ir vėl sužaliuoja

perbraukus viską pirštu - susilieja
šiluma persmelkia iki gelmių,

beprotybė - mūsų namas
savų rankų  statinys,
liūdniausia tik, kad pamiršome duris..
nei pirmyn, nei atgal
malamės tvirtovėj


o gal tai visgi džiaugsmo odė?