hghghgh

Nukrito iš dangaus vienatvė netikėtai
ir pati nukritau aš iš dangaus,
kai dienos skylėtos lėtai slinko
palei išmargintas kopas
ir žvejojo žuvėdros tinklus,
pilnus žuvelių auksinių.
Norėjo žuvėdros į Afriką.
Prakiuro medžiai pernakt,
nupurtė lapus.
Po langais vis suposi vėjas sutrikęs,
kai ruduo užklupo per patį vidurvasarį.
Visą naktį plakė pievas lietus
lyg garbingas artojas trypė lygumas.
Prisiglaudė rasa,
prisiglaudžiau ir aš
ryte prie tylios
žemės,
mažesnis už saulės spindulio
fragmentą šiltą,
kurį kadaise uždarėm
laike.