Baltas balandis

Daugiau tavęs nebevadinti mieluoju suprasti jog
Aš tavęs nelaikau tavęs nelaiko ši žemė šie baltai
Žydintys sodai šitoj jūroj tu nusimaudei ir išlipai sausas
Šį mėnulį matei tačiau užsimerkei jis palietė vokus
Tačiau neišdegino vyzdžių juose visad liko šešėlis
Šaltas savasties šešėlis aš nepajėgiau jo atimti prisijaukinti
Jis išliko išdidus kaip baltas balandis virš pilko lauko kaip
Baltas balandis gatvėje kur iškvepiu dūmą kur pasiveja
Tave autobusai kur tave liečia skolinasi žmonių rankos ir
Tuoj pat pamiršta o tu man buvai toks reikalingas kaip
Gurkšnis vandens
Kad pagaliau paduotum stiklinę aš stoviu prie lango
Aš laukiu slenka suluošintos dienos esi tik kalbėdamas
Kitaip tavęs nematau jei neatsakai vėl numirei iki kol prisikelsi
Baltas balandis mano prieblandos uždangų karalystėj jos visos
Viena už kitą tamsesnės jos ateina pasimti manęs miegant
Apgobia veidą negaliu nusiplėšti jos lipnios ir gličios kol tu
Ateisi nubraukti nuo skruosto voratinklio kol tu
Aš tiek dėl tavęs padariau jog daugiau nieko neliko ir net
Jei turėsiu neliks
Tu manęs nemyli tu blogas žmogus bloga tavo moteris
Ta išdidi purvina miesto žiurkė užaugusi be tvirtos rankos
Tamsoje gliaudanti tavo kūną it riešutą tavo auksą globianti sau
Ir vaikams ateik greičiau aš tuoj pat užgesiu aš gęstu nors dar kiek
Šiltos žarijos sugrįšk priglobsiu išskalbsiu marškinius pakabinsiu kur
Baltai žydintys sodai užsimerk aš tave apkabinsiu visai kaip vaikystėj
Mano sūnau