Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vėjas iš nugaros, padangas kietai pripūčiau vakar – važiuoti tikras malonumas. Pamažėl riedu beveik nemindamas. O kur skubėti? – Atostogos! Pirmos šiemet, nors jau rugsėjis. Atostogautojų šiandien ne tiek ir mažai. Daugiausia senjorų porelių – jiems turbūt jau permanentinės atostogos. Gal vokiečiai, nes ar daug lietuvių diedukų ir močiučių sės ant dviračių, kad pasivėžintų pajūriu. Jei sąnariai dar artrito neišsukioti, veikiau jau bidonėlį ant vairo, kitą ant bagažiuko – ir į pievą. Iš ten jau tik parsistumti, kitaip pieną išlaistysi.
Pasitaiko ir jaunesnių porelių – matyt, dar vis medų laižo. Vasaros nepakako. Ai, kai yra su kuo, ko nesimėgauti! Jei man taip, tai nereikėtų jokių dviračių. Iš lovos neišliptume visą savaitę. Pridarytume ten ir dviračių, ir motociklų, ir kvadriciklų. Bet kaip man merginą susirasti, kai tiek dirbu. Ariu. Kalu. Vis ateičiai. Va dar nuliuką sąskaitoje pridėsiu, tada spjausiu į viską, parduosiu karūną, nusipirksiu kepurę ir išvažiuosiu į užsienį. Spjaudau, po kartą per metus. Kepurės nenusipirkau, beje, po teisybei, karūnos niekada ir neturėjau, o vietoj užsienio pasikakinu mūsų mieląja Palanga. Kad, jei prireiks, per porą valandų galėčiau į ofisą parlėkti.
Tik šiemet Jurgis sugundė. „Ko, tu toj Palangoj nematei? Kasmet ten pat. Pabandyk Neriją. – Ramiau, tyliau, oras tyresnis, jūra švaresnė. Dviratį iš punkto paimsi, sąnarius pramankštinsi. “ Asilas. Ne jis, aš. Kam man tos ramybės? Mergų noriu. O čia tik viena kita mamytė su klykiančia atžala arba porelės.
Na, taip, akis paganyti ir į jas malonu. Atvaro iš priešakio, tokios gražiai įraudusios, aptemtais triko, papus kaip ragus atstačiusios. Atrodo, nepasitrauktum iš kelio, kaurai jais persmeigtų. Kur mano raudonoji skraistė? Deja, visos su savais matadorais.  Kai kurie, pastebėję mano žvilgsnį, smingantį į jų telyčių papus, atrodo, nedvejodami išsitrauktų savo špagą ir susmeigtų man į tarpuakį. Gerai, kad viskas trunka tik akimirksnį – sukryžiuojam žvilgsnius ir po akimirkos išsivažiuojam kas į savo pusę, o tai iki antros pušies nebūčiau nuvažiavęs.
Va, ką tik su viena tokia prasilenkėm. Pienas ir kraujas. Blauzdos plikos, lygios, mindamos pedalus tik švytruoja. Vaizduotę žadina. Iš tolo mane degančiu žvilgsniu kaip botagu kad perliejo! Palaidi rudi plaukai vėjyje kaip vėliava plevėsuoja. – Stot, ramiai, vėliavą gerbt! Ką ten, ir be komandos jau stovi. O papai, o papai! – Kitaip nei kitos, neapsitempusi kaip gandonu ankštu triko, krūtinė liula su kiekvienu paminimu, siūbuoja, mano fantazijas linguoja. Žiauna atvėpo, paslėpsniai dega, žvilgsnį kaip įkaliau tarp tų liulančių papų, net užmiršau, kad vairuoti reikia. Vos su jos chachaliu kaktomuša nesusidūrėm. Bloznas toks, akiniuotas. Mina net lietžuvį nukoręs ir tai vos spėja. Nu, pyzdėc! Kaip toks stipena tokią merginą nukabino. Turbūt tėveliai sutarė per savo atžalas kapitalą sujungti, ne kitaip. O kai įsivaizdavau jį įsirangantį rudaplaukei tarp kojų ir savo žaltį kišantį, kaip žaibas trenkė, vos nuo dviračio į pakelės griovį nenuvirtau. Sustojau, kvapą vos gaudydamas, ranką susigrūdau kišenėn. Laikau, kad neišsprogtų. O gal velniai nematė, a? Davai senu geru būdu. Deja, bet man įprasčiausiu. O kas belieka. – Aš gi irgi ne koks Geiblas, Klūnis ar Tratas. Nors tfu, šitas, rodos, gėjus. – Be vieno kito greituko ofise vakare su tokia pat popieriais užsikasusia kolege, keleto girtų kolegų organizuotų sekso orgijų per didžiąsias šventes ir poros vizitų pagal xxx pažinčių skelbimą Karoliniškėse, žinoma, už paramėlę, daugiau nieko. Visu kitu metu – kumštuku. Va, dešinys bicepsas aiškiai didesnis. Jokių jausmų, jokios meilės.
Pasiryžtu. Pavežu dviratį į šoną, surakinu ratą – o ką gali žinoti? – ir traukiu į kopas. Gerai, kad čia takas prie pat jūros, o tai būtų tekę miške tarp viksvų smaukytis. O gal tiesiai į pajūrį? Vargu, ar prie jūros bus žmonių tokią dieną. – Dangumi stiprokas vėjas kaip patyręs piemuo gena pilkakailių avių bandą. Rusijon. Lietuva – ir debesų tranzito šalis. Avys vis grasina apsimyžt, bet tiesiog oda jaučiu, kad apsimeta – šiandien nelis. Užtat nešalta, turbūt daugiau kaip dvidešimt. Išsiaunu ir basas kopiu per kopą. Štai  ji, jūra. Pilka, susiraukšlėjusi. Tik prie kranto baltomis putų garbanomis šlituoja. Apsidairau – nė vieno žmogaus. Tik pulkas žuvėdrų ir kirų priešais. Sumoju rankomis kaip malūnas, pabaidau. Sugirgžda, sukrenkščia nepatenkintos, bet pakyla – užleidžia vietą tam, kuriam jos labiau reikia. Pajūris platus – ras sau kitą. Kiaulės! – Visa pakrantė išmarginta jų baltu ir juodu mėšlu. Gal lįst atgal į kopas? Nu, nafik. Einu prieš vėją, ieškodamas kokios malonesnės vietelės, kokio kopos liežuvio užsiglausti nuo vėjo.
O, štai, šita puikiai tiks. Kažkokia šeimynėlė, matyt, buvo susirentusi šėtrą nuo vėjo ir saulės. Dabar iš šiaurės vėjas supūtė smėlio gūbrį, iš pietų – iš pagalių suręsta siena, iš rytų – kopa, prieš akis Švedija. Jos nematau. Ir nafik man ji – jūra geriau. Kaip tik tai, ko reikia. Nusitempiu šortus, trumpikes. Lieku su marškinėliais – vis dėlto vėsoka. Kol ieškojau patogios vietelės, draugelis kiek nugeibo, tik lipni seilė nuo jo lūpos tįsta. Nieko, tuoj aš tave atgaivinsiu.
Dribteliu ant smėlio. Velniai nematė, smėlį iš šiknaskylės vėliau išsikrapštysiu. Arba pats išbyrės, kai pedalus minsiu. Che, bent sužinosiu, koks tas jausmas, kai pelenai iš šiknos byra. Kaip mano bosui. Nusišiepiu. Ačiū dievui, man tai dar toli. Patogiai atsiremiu į kopos šlaitą, akimis lyžteliu jūrą. Galvoje vėl iškyla tos rudaplaukės vaizdas – žvilgančios akys, švytruojančios blauzdos, liulantys papai. Atsilošiu, kairę ranką po galva, užsimerkiu. Leidžiu kelias minutes įsisiūbuoti fantazijai. Ech, dabar taip ją ant šito smėliuko, budos poza, kad papai į krūtinę trintųsi, o rudi plaukai tarsi liepsnos apie mano veidą pleventų. Jūrai ošiant, žuvėdroms klykiant.
Aha, atsigavo, kyla.
– Ką, brolyti, atsigavai? Pasiilgai manęs, – balsu kreipiuosi į draugelį.
Imu į saują, suspaudžiu, palaikau, kad kraujas muštų į galą, atleidžiu. Pirštais paspaudinėju galvutę. Ne varinis V. Vargalio* galas, bet tvirtas. Bet kokią skylutę praurbintų. Tik mažai jų mano gyvenime pasitaiko. Mokykloj – moksliukas, univere – vargšiukas, nedaug buvo norinčių duoti. Pačios kaltos – daug praradot. Žinotumėt, nagus iki alkūnių nusigraužtumėt. Balti rankogaliai dabar suviliotų daugiau, bet laiko paimti stinga.
Vėl suspaudžiu, šįsyk švelniau, lėtai pradedu stūmoklio ciklą – žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn. Akys – į dangų, ausys – į jūrą, mintys – į rudaplaukę. Palaima. Neskubėk, tu pats sau šeimininkas, nieks nenūkia, neinkščia kaip Jolka ofise ant stalo „davai greičiau, o tai dar šefas grįš“. Pristabdom, atleidžiam, vėl gazo. Artėjam.
– Gal galiū padieti? – tylus moteriškas balsas kaip kuoka vožia per galvą. Ir galvutę. Pašoku. Iš dausų, taip ir nepasiektų, leidžiuosi į žemę, į paukščių sušiktą Baltijos pakrantę. Nepaleisdamas iš saujos bičiulio. Akys vėl prisitaiko prie tikrovės. Kažkodėl pirmiausia greitai apžvelgiu pajūrį, tarsi ieškodamas išsilaipinusio rusų desanto. „Iš kur po velnių, ji čia atsirado?! Juk ką tik aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Teisingiau, nė vienos žmogiškos dvasios. “ Prie pat bangų linijos stovi žmogysta. Moteriška. Šviesiaplaukė, puriu oranžiniu megztuku. Trumpas sijonėlis, basa. Koja kažką kapsto smėlyje. „Žuvėdrų šūdų kremas – atgaiva jūsų pėdoms! “, mintyse sudėlioju. Bet čia ne ji. Balsas iš arčiau. Perfokusuoju akis artimesniam atstumui. Apsidarau. Kairėje, pavėjui, stovi kita moteriška žmogysta. Gudri lapė – atslinko iš pavėjinės pusės, kad neužuosčiau. Panaši į pirmąją: trumpais rudais plaukais, turbūt dažytais, minisijonėliu, putliu rožiniu megztuku (aiškiai, kad paslėptų plokščią kaip lenta krūtinę). Rankoje bateliai. Su juodomis tamprėmis iki blauzdų vidurio, basa. Iš pažiūros kokių 20–22 metų. Ant dailių liaunų rankų – koks milijonas apyrankių, dar viena – ant dešinės kulkšnies. Palyginti mielo smulkių bruožų veido, su saikingu makiažu. Nesuprasi, ar valiūkiškai, ar įžūliai šypsosi.
– Nū, tai kaip, padieti? – pakartoja klausimą.
Stoviu sustingęs Apolono poza: viena ranka už galvos, kita ranka ant galvutės. Nė neabejoju, kad graikai tokių skulptūrų turėjo kiekviename name. Tik fanatikai krikščionys Viduramžiais jas visas į gabalus suskaldė ir jais kelius į savas bažnyčias išgrindė – tegyvuoja skaistybė.
– Nieryžtyngas, – atlaidžiai šypteli mergina. Žengia kelis žingsnius artyn, atsistoja priešais. Nedidukė. Užvertusi galvą dar kartą klausiamai pažvelgia man į akis.
– Hm, – mykteli. Ranka slysteli man per šlaunį, pašaknę, rojaus obuoliukus, sugniaužia šaknį. Smaukdama viršun palengva nustumia mano ranką.
– Du šymtai bus, – nesuprantu, klausia ar teigia. Kvailai sukinkuoju galva, nelabai suprasdamas, kas vyksta.
Nusijuokia.
– Tada važiojam, puonas.
Pajuntu, kaip stūmoklis vėl pradeda judėti: aukštyn, žemyn, aukštyn. Antra ranka suglobia obuoliukus, timpteli kapšelį, gnybteli ir...
Kaip magui vos spragtelėjus pirštais, kaip lazdele pamojus, lydekai paliepus, man dar nenorėjus – sutrūkčioju, karštis užlieja papilvę, bangos nuvilnija nuo kojų pirštų galų iki plaukų pašaknų, akyse žaibai, per paslėpsnius lyg kas pagaliu tvoja – keliai sulinksta ir šlepteliu nuogu užpakaliu atgal ant smėlio.
– Šumacheris. Artilierystas, – patenkinta sukrizena mergina. – Vuos spiejau pasitraukt. Iššuovei turbūt iki Šviedijas.
– Ačiū, – suveblenu.
Tylim.
– Tu kas, tu čia iš kur? – galiausiai kiek atitokęs klausiu.
– Aš – Jana. Mias iš Rūsijas ateinam. Piandlerės**, pasėnio viarslas. – Šypsosi plačiomis gražiomis akimis. Prisėda greta ant smėlio.
– Ką kasdien?
– Biveik. Litūviai giariau muoka. Arba vuokečiai.
– O kaip per sieną?
– A ką siena? Pasenėčiai irgi vyrai, irgi nuori. Таможенная пошлина***, – nusijuokia. – Kai buobos būna, bluogiau. Jos tyk grynais yma.
Patylim.
– Ir seniai vaikštai?
– Diašim miatų. Vot, i litūviškai išmuokau.
Patylim vėl.
– Tu vėnišas? – klausia.
Pagalvoju. O ką čia galvoti! Tik sau sunkiau prisipažinti. Pakinkuoju galva.
– Nuori, i rytuoj susitynkam? Pakalbiesim. I gal ką daugiau panuoriesi. – Viliūkiškai šypsosi. – Nuolaidielę kaip pastuoviam klientui padarysiu. Arba gal dviejų nuoriesi? A tai Yračkai nuobuodu. Ji yrgi giara drauge gali būti, tyk litūviškai bluogiau muoka.
– Gerai, – kažkodėl atsakau.
– Giarai, – pakartoja.
Stojasi.
– Tai tada aš jau aisiu, ane?.. Tyk tė dū šymtūūūkai... – nutęsia.
Tik tada prisimenu – tiek neturiu. Kam man tiek važinėjant dviračiu? Ketinau Nidoj papietauti, pasiėmiau iš bankomato šimtinę. Jei kas, yra „Visa“. Bet ji kortelių skaitytuvo juk nesinešioja. Užsimerkiu, mintyse išnaršau piniginę. Ne, tikrai daugiau nėra, tik centai. Blyn.
Kaltai pažvelgiu į Janą. Supranta iš pusės žvilgsnio.
– Ką, nieturi tėk? Bluogai. Nu, giarai, dok, kėk turi, a skuolą rytuoj atniaši.
Ištraukiu šimtinę. Paduodu.
Paima, apžiūri kaip kasininkė.
– Nauja. Kaip ir tū naujas. Tū man patynki. Tū giaras, i vėnas.
– Ir tu man, – atsakau. Nesuprantu, kas su manim darosi. Ne, turbūt suprantu.
– Nu, giarai, iki rytuojaus. – Pasigręžia ir lengvai žengia pavėjui, subtiliai siūbuodama siaurais klubais.
– Iš kur žinai, kad neapgausiu? – šūkteliu pavymui.
– Žinau, – mesteli neatsigręždama. – Nies čia jūra, viejas, dangūs, nies tū mania myli.
Nutolsta. Daili, supratinga, gundanti. Tamprėje ant kairės kojos – skylutė. Matyti rausvos šlaunies odos lopinėlis.
Žinau ir aš. Nes akyse – dangus, ausyse – jūra, mintyse – rausvos odos lopinėlis. Nes aš tave myliu.

_____________________
* R. Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ personažas.
** Pendler (vok.) – kasdien dirbti į kitą valstybę keliaujantis asmuo.
*** muitinės rinkliava (rus.)
2014-10-31 23:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-05 17:41
dinzile
Bravo!!!Labai pavėluotas mano komentaras.Taip aprašyti sexo vienatvę ne kiekvienas išdrįstų.Man patiko.Labai. :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-02 22:05
EgiZ
Na, dar vienas toks komentaras, ir mane įtikinsit, kad šiame kūrinėlyje nesugebėjau nieko pasakyti apie šiuolaikinę vienatvę. Nes du komentarai manęs dar neįtikino, kad ne autorius nesugebėjo, ir vis dar verčia abejoti skaitytojų sugebėjimu skaityti paviršiukais ir matyti ne paviršinį masturbacionizmą, o pamėginti suprasti, kas po tuo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-02 20:49
šakalys
Kažkokios vertės didesnės tekstui nepripaišysi, gal tik kiek edukacinę neapsiplunksnavusiam paaugliui. Bet sklandžiai rašyti mokate, jumis dėtas pagalvočiau kam kitam eikvoti savo gebėjimus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-02 10:50
EgiZ
Keistuolis :) Ar yra bent viena tema, kuria dabar ką nors galėtum nustebinti? Per tiek literatūros ir naracijos egzistavimo amžių kiekvienas žmogaus sielos kampelis iščiupinėtas, išnarstytas ir žodžiais apdėliotas. Paprastai nuostaba ir pasigėrėjimas iš kūrinio gimsta kitoj plotmėj. Ne visiems rašantiems ją pavyksta pasiekti, bet ir anaiptol ne visiems skaitantiems. Ir šis komentaras - akivaizdus paviršutiniško skaitymo pavyzdys. Čia kaip žiūrėti per langą į miesto panoramą ir matyti tik nelabai švarų stiklą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-01 12:50
KonstruktyvioskritikospradininkasPradasKaročia
Tai, kad dabar tokiomis temomis nieko nenustebinsi. Ar ne gaila laiko tokiam detaliam tuščio reikalo atpasakojimui? Nugrota tema, pabaiga visai niekinė. Ką tik suskaičiau Vilio Normano Masturbaciją. Va, čia dar radau pavojingų vietų :)) 1
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą