Rudens žmogus

Ruduo begėdis nurengė medžius,
Iš rankų jo geltoni lapai skraidė
Lengvų drabužių dienos pasibaigę
Reiks traukt  iš spintos šiltesnius batus.

Jau darganos rudens lankyt pradėjo,
Už lango merkia lietūs, krenta lapai               
Šalia manęs rusvom akim ir šlapias
Ruduo į dangų stovi atsirėmęs

Man atsisveikinti su vasara sunku,
Bet rudenį vis tiek mylėti reikia
Nes mėgstu aš šį gražų metų laiką
Ir vyną jo iš kekių mėlynų

Rudens žmogum esu draugų pramintas
Kai vienas aš, o lietūs tiesiog lyja
Tada ir žaizdos rudenį užgyja,
Kada ji budi prie manęs palinkus.