Voveraitės

Eglutėj, prie mūs namo,
Vovierių šeima gyvena...
Tarp žalių, tankių šakų
Liuoksi, net žiūrėt gražu..

Vikriai vaiko viena kitą,
Štai, viena vos nenukrito.
Šakos traška ir siūbuoja,
Dvi išdykėlės šėlioja.

Varna kranksi ant šakos:
-Jau tur būt nėra mamos.
Kiek gi jos čia išdykaus?
Ar ilgai dar vis triukšmaus?

Neturiu per jas ramybės,
Tai, netikusios kaimynės,
Jeigu ir toliau taip bus,
Greitai eglė ta nugrius.

Bet, staiga, kažkas nutiko,
Jokio triukšmo nebeliko..
Grįžo į namus mama,
Riešutėliais nešina.