Į Žemę...

Kastuvai -
vis gilyn į žemę.
Pro molį, akmenį ir žvyrą -
kol arteriją neramią,
kol jausim Žemės kraują gyvą.
Jis trykš į saulę,
į paviršių,
ryškia vaivorykšte suspindęs.

Kastuvai girgžda kaip durys -
į amžinybę ir mirtį.
O akys, gedulu sužiurę,
nieko pasiimti negalės,
tik kūnas,
prie tylaus akmens prigludęs, vis dūlės, nes,, iš žemės kilai, į žemę ir grįžai“

Ak! Žemės gyvybė tik burtai mirties...