Šeima

Šįryt apeiginius ratus
Varnos suka virš
Katedros bokštų.

Basos pėdos traiško
Grindinį nusėjusius
Vitražo stiklus,
Liaunos kraujo gijos
Raižo šukėse sutemų pasakas,
Kurtas po užvertais
Skaisčiųjų langais,
Todėl jų akys
Vis dar tyros
Ir baltos švelnios rankos
Ramiai prie lūpų kelia
Garuojančią arbatą,
Nes jie nematė,

Kaip tuščia senamiesčio gatve,
Siaubofilmiškai mirksint žibintams,
Moterys prie upės nešė
Savo kūdikius ir guldė
Ant pakrantės smėlio,
Kad galėtų grožėtis
Iš gelmės aukos pasiimt
Išnirusiu dievaičiu.
Štai žengia jis, žvilgsniu
Paglosto atnašas ir krūmuose
Suklupusias moteris,
Kurių širdžių virpesys
Geriasi į žemę ir žadina
Iš miego žolę,
O rankos kaklais, krūtim, pilvais,
Liežuviai gludina suskeldėjusias lūpas
Girdisi aimanos ir nieko daugiau.

Staiga

Iš miesto pusės kyla šūksniai,
Tai kūdikių tėvai, pakirdę
Nuo tylos, užgulusios sapnus.
Jų rankose liepsnoja deglai,
O kirvių ašmenis dabina
Įniršio ir keršto atšvaitai.

Ir moterys mato juos:
Liesus, stambius, apdribusia oda, praplikusius,
Jos uodžia prakaito ir kvėpsnių smarvę,
Prisimena grubias, nevykusias rankas
Ir trumpus, niekam tikusios meilės žybsnius,
Kurie paskęsta blizgioj Dievaičio odoj,
Aptempusioj it plieno kūną.

Staiga

Jis užsimerkia, pakelia rankas ir moterys,
Pagriebusios kas akmenį, kas šaką, kas saują smėlio,
Metasi į savo vyrus. Jie stabteli, Dievaitis
Jaukiai šypso, jo akys geros, galva vos vos
Pakrypus virš peties, žudykit jas, kapokit gabalais,
Lai srūva kraujas, nes man kūdikių aukos mažai.

Akimirka, tiek reikia, kad moterys pasiektų vyrus,
Jos daužo stovinčius, kabina jiems akis ir taiko
Akmenim į smilkinius.
Galiausiai kyla kirviai, ir ore pasklinda degančios žmogienos aromatas.
Jie klykia. Jie klykia. Jie klykia.
Dūžta švento Juozapo vitražas.
Dievaitis glosto kūdikius ir gieda jiems lopšinę.

Virš bažnyčios bokštų renkas varnos. Švinta.
Lovose rąžosi Skaistieji,
Vyrai ir moterys tylėdami valgo pusryčius,
Niurna apsimiegoję jų vaikai.
Prie Katedros guli elgeta. Jis prisimena vaikystėje
Girdėtą giesmę.
Jo kojos kruvinos. Aplinkui mėtos stiklo šukės.