Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Naujuose namuose buvo šalta. Prasidėjo šildymo sezonas, tačiau neskubėjau paleisti karšto vandens į radiatorius. Tiesiog buvo susikaupę daugybė darbų, kurių dėl nepalankių planetų padėčių, dėl šokolado suvalgyto ant tuščio skrandžio ir galybės kitų priežasčių nedariau.
Taigi šildymo atsukimas buvo dar vienas kilogramas prie to akmens kurį ridenau į kalną. Virtuvėje pasigirdo pokštelėjimas- ne, radiatoriai suskilti tikrai negalėjo. Nesistojau ir nėjau pasižiūrėti kas vyksta, tiesiog apsiverčiau ant kito šono ir toliau miegojau. Staiga kažkas iš lėto pradėjo atvėrinėti duris, sukibirkščiavo šildytuvas. Bet nenorėjau to matyti, man buvo baisu pasižiūrėti kas dedasi kambaryje. Dar kartą sukibirkščiavo šildytuvas. Duris visiškai atsivėrė ir trenkėsi į lovos kraštą, nepastebimai kruptelėjau. Jeigu ir kas būtų atėjęs į kambarį – tikrai suprastų kad miegu. Galėtų vogti ką tik panorėjęs, aš tiesiog kietai įmigęs ir man tas pats. Šitaip bandžiau save nuraminti, kad tai tik vagis, racionalizavau situaciją, tačiau ko labiausiai bijojau nedrįsau nė pagalvoti. Kas gi slepiasi už nežinomybės šydo. Stipriai kumščiuose suspaudžiau antklodę ir pradėjau virpėti, staiga atsisukau, o ten jau buvo mano žmona Inesa.
- Pažiūrėk, Klevai, visur pilna vandens, sprogo vamzdis, o tu čia guli sau kaip ponas, - piktai praskleidė paslapties šydą Inesa.
Netrukus atvažiavo avarinė tarnyba. Užsuko vandenį visam namui, visi kaimynai liko be vandens. Baisu buvo išeiti į parduotuvę, atrodo - akmenim užmėtys. Tas kaltės sindromas buvo toks giliai įsišaknijęs, kad net įkvėpti bendro oro buvo didžiausia nuodėmė, o ką jau bekalbėti apie atimtą vandenį. Pasigirdo skambutis į duris.
- Sveiki, esame kaimynai iš antro aukšto. Galbūt žinote, kodėl mūsų lubos užlietos?
- Taip, tiesiog prakiuro vamzdis ir išsiliejo vanduo. Kai sužinosim kas už tai atsakingas pranešim Jums, - pasakė Inesa. Ji visuomet kalbėdavo už mane, aš ir žodį bijodavau pratarti. Tiesiog dažniausiai sakydavau taip, arba ne. Nežinau, kodėl ji su manim gyveno, ji uždirbdavo daugiau pinigų už mane, ji buvo graži, ji buvo mėgstama žmonių. Tiesą sakant turėjau vieną mintį, kad ji atlikinėja bandymus su manim, na tiria mane ir yra iš kitos planetos. Bet kai vieną kartą prasitariau apie tai ji nieko neatsakė, vengė šios temos.
- Ačiū, viso geriausio.
Diena pradėjo tekėti įprasta vaga, su savo buitinėmis problemomis. Kai kurie žmonės sprendžia vienokias - kiti kitokias problemas. Toks gyvenimas. Šaunu žinoti atsakymus į visus klausimus ir išspręsti visas iškilusias problemas. Išėjau į kiemą, atsidariau automobilio dureles ir nuvažiavau į darbą.
- Sveiki kolegos, kaip gyvenat?
- Ačiū, puikiai.
- Geriau neklausk.
- Kas nutiko – pasiteiravau Žaklinos. Ji dažnai dejuodavo ir naudojosi mano gerumu, nes negalėdavau pasakyti ne.
- Daug liko darbo, o laiko mažai.
- Tai dirbk, kad suspėtum, - pasakiau apsimesdamas, jog manau, kad tai jos vienos reikalas. Iš tiesų maniau, kad tai aš esu atsakingas, kad visi gerai jaustųsi, kad viskas būtų padaryta. Taip, kadaise norėjau būti dievu ir štai man nusišypsojo tokia laimė – dėl visko esu kaltas, už viską esu atsakingas. Ir kaip man tada į galvą šovė tokia mintis.
- Sveiki visi. Kas dar gali padaryti šiuos darbus? Reikia sutikrinti išsiųstų ir turimų prekių kiekį. Klevai, gal tu? – retoriškai paklausė ir padėjo lapus ant stalo.
Diena praėjo tiesiog įprastai nieko įdomaus neįvyko. Grįžęs namo pavalgiau.
- Labas, brangusis kaip gyveni?
- Gerai. Kaip tu?
- Aš tai jaučiuosi šiek tiek pavargus. Bet iš esmės neblogai.
- Kartu su žmona atsisėdome ant sofos, apsikabinome. Tada pasimylėjome ir užbaigėme dieną. Kitą dieną gavau laišką atsakymą iš savivaldybės:
Gerbiamasis, Klevai,
Gavome jūsų užklausą dėl prakiurusio vandentiekio. Jūsų namas yra pastatytas 95 metais įmonės Vimela. Vandentiekio darbus atliko įmonė Vanruta, kuri suteikė 15metų garantiją, kuri jau baigėsi prieš metus ir nuostolius turėsite atlyginti patys. Čia pradėjau nerimauti, kad bus nemaža suma, dėl to prasitęs paskolos išmokėjimas, kokiems vieneriems metams.
- Labas, Inesa, gavau laišką, tai dėl vandentiekio. Reiks sumokėti mums patiems, garantija vandentiekiui jau pasibaigus metus laiko.
- Kaip taip gali būti! Mes iš skolų neišlipame, o dar tas vandentiekis – susinervinusi numetė ragelį, - ji buvo tarsi prisirpusi vyšnią, kurią prakirto varnėnas. Jei jau buvo visko per akis, matėsi kad ji yra ant ribos, kurią peržengus jau niekada nebus taip kaip ankščiau. Taip įvykdavo nedažnai, bet griausmingai ir ilgam.
Vakare, kai grįžau namo jautėsi įtampa. Jaučiausi kaltas, tik nežinau kodėl... Ak taip, juk kadaise norėjau būti dievu ir dabar jaučiuosi dėl visko kaltas. Vėliau pasikalbėjome apie tai ir įtampa keistai atslūgo. Vakarop pasimylėjome ir nuėjome miegoti. Diena praėjo įprastai, kaip ir visos kitos.
Atėjo savaitgalis. Sėdome į pilką nuo dulkių automobilį ir nuvažiavome į sodą. Jos vairavime jautėsi įtampa, dėl kažko ji nerimavo. Aš nežinojau, kas vyks toliau ir kaip klostysis įvykiai, bet tada kai ją prakirto varnėnas-supratau, kad tai jau prasideda. Sode surinkome obuolius, kuriuos paskui nuvežėme į sulčių spaudyklą. Man patiko mus aptarnavusi mergina, todėl sugalvojau su ja susipažinti. Iš pradžių susirašinėjome vėliau susitikome gyvai. Žmonai sakydavau, kad einu į treniruotę. Paskui sulčių spaudėja išvažiavo dirbti į Angliją.
Jaučiausi truputį kaltas dėl neištikimybės, bet tik truputį, kadangi dievas nebuvo atsakingas už nuodėmes, o už ką jis neatsakingas, dėl to kaltas jaustis negali. Bet tai greitai išgaravo. Po kelių mėnesių pradėjau išgėrinėti. Kas vakarą po porą butelių alaus, kartais daugiau. Apsvaigimas perkeldavo į kitokį pasaulį, daug įdomesnį, ne tokį nuobodų.
Po pusės metų gėrimo, mečiau gerti, kadangi jaučiausi žlungantis psichiškai, protiškai ir fiziškai. Bei aišku kaltė užgraužė negyvai. Žmona sakė paliks, turėjau stengtis bent dėl jos. Tiesiog prisiversti. Man pavyko tai padaryti. Didžiavausi savimi ir manimi didžiavosi žmona. Ji laikė mane stiprios valios žmogumi, o aš ja pasitikėjau ir tikėjau, kad toks ir esu.
Žmona vis dažniau išeidavo dalyvauti kokiose nors seminaruose, paskaitose. Aš džiaugiausi, jog ji užsiima veikla, kuri jai patinka. Vieną kartą ji grįžusi manęs paklausė:
- O tu žinai dėl ko gyveni? Koks gyvenimo tikslas? – kiek pavėluotai, bet supratau, kad viskas jau prasidėjo.
- Na taip. Būti doru, sąžiningu žmogumi.
- O tai tavo tikslas? Ar kieno nors sugalvotas?
- Na nežinau. Aš taip gyvenu tiesiog, nes kitaip nemoku ir nežinau kaip, - po šių žodžių ji nusisuko ir nuėjo į virtuvę, aš likau stovėti su įstrigusiu klausimu galvoje.
Po kelių dienų atvažiavo kunigas.
- Sveiki, kunige, užeikit.
- Per amžius. Na tai sakykite kas nutiko?
- Na va žmoną vėl apsėdo velnias, galvoju jūs padėsite.
- Brangusis, kas ten atėjo?
Turėjome įtartinai trumpą pokalbį, pašnekėjome visi trise. Kunigas sakė, kad pas mus šeimoje viskas gerai. Pagyrė, kad mečiau gerti.
- Klausyk, tu truputį aktyviau jo klausinėk tų klausimų. Tegul jisai suabejoja įprasta tvarka – vieną vakarą išgirdau, jog kitame kambaryje kažkas šneka. Net girdėjau kokius žodžius sako ir apie ką kalba. Bet kai žmonos paklausiau su kuo šnekėjo ji apsimetė kad to nebuvo. Man kilo įtarimas dėl jos tokio elgesio, kodėl ji tiesiog nepasako, kad šnekėjo su velniu. Juk mačiau uodegą, kanopas.
- Susirūpinau tuo labai stipriai. Dabar kai mūsų šeimoje viskas klojasi sklandžiai – uždarumas, paslaptys gali viską sugadinti, todėl grįžęs po įprastos darbo dienos pasiryžau su ja pakalbėti.
- Inesa, aš mačiau su kuo tu kalbėjai. Šnekėjau ir pats su juo. Matai, jau vien tai, kad slepi tai, gali sukelti keblumų santykiuose. Galiu pradėti pavyduliauti, įtarinėti.
- Na aš maniau, kad man vaidenasi, todėl bijojau tau pasakyti.
- Na va vėl išsisukinėji... Juk tikiesi, kad gausi laimę iš jo. Pasakyk, jis juk siūlė tau ją! Prisipažink! – šiek tiek susinervinau ir nesusivaldęs užrėkiau. Ji nieko neatsakė, tik stovėjo ir tylėjo. Po kurio laiko atsitokėjo ir ištarė:
- Velnias ar šventasis. Ar daiktas, ar gyvūnas visai nesvarbu kas. Tas kaip mes reaguojam, tą ir turim.
- Oi tik nepradėk fantazuoti, - tarsi nuo kažin ko gindamasis atrėžiau Inesai, bet ji neatsikabino.
- Ar nepagalvojai, kad tau reikia kažkokių naujovių gyvenime, kad egzistuoji tik paviršiniam lygmeny. Kad visi tavo išgėrinėjimai, nukrypimai į šalį – taip gali neslėpti to... Aš viską žinau apie tavo neištikimybę. Tai dėl tavo paviršutiniško požiūrio į gyvenimą!
- Tu manęs nesupranti, nesupranti dėl ko geriau! – nusivyliau, kad ji taip šneka - reiškia ji visiškai nesupranta manęs.
- Klevai, tu buvai neištikimas man! – staiga supratau, kad buvau praleidęs šį dalyką pro ausis. Sudaužiau kiaušinį į stalą ir pradėjau lukštenti. Staiga pajutau atvirumą.
- Supranti, aš jau per senas ką nors keisti. Jau suaugau su kasdienybe. Toliau dėsčiau savo griežtas patriarchalines mintis ir jaučiausi, kaip kiaušinis, kuriam ką tik pramušė kevalą. Jutau kaip kiekviena mintis kurią mąstau buvo kažkieno kito, kad tiesiog esu praeitame gyvenime nučiulpęs kryžiuočių vadui ir šis aktas buvo slapta amžinos ištikimybės priesaika, kurią ji dabar negailestingai atskleidė. Jos žodžiuose buvo stiprybė, jutau kaip gniuždančiai veikia mane jos energija. Staiga pasislėpiau po stalu, buvo nejauku sėdėti prie tokios moters, net būti viename kambaryje. Staigiai pašokau ir išbėgau į lauką.
- Žmonės, prašau, duokite centų, man reikia paskambinti, - išbėgęs su maike ant lietaus maldavau praeivių. Surinkęs litą atplėšiau taksofono duris ir pradėjau rinkti draugo numerį. Bet staiga atsitokėjau supratęs, kad neturiu nė vieno draugo. Juk seniai su visais nutraukiau ryšius. Jutau, jog man ateina galas. Tik nežinojau ar kryžiuočio šį kart, ar kieno kito. Jutau, jog į Inesa įsikūnijo pati Eglė žalčių karalienė. Ir jog likimas atsisuko prieš mane. Kai atidariau buto duris sklido garsas iš galinio kambario. Patyliukais prisėlinau prie kambario durų.
Inesa sėdėjo lotoso pozoje, aplink ją degė žvakės. Tai buvo galutinis įrodymas jog ji yra blogio jėgų įtakoje. Ateinančią naktį miegojau lauke esančioje pavėsinėje . Ir iš pat ryto atsibudęs paskambinau kunigui. Jis pasirodė už dvidešimties minučių, buvo apsirengęs juodai, su akiniais. Pasitikinčiai priėjo prie manęs ir tarė:
- Gana sau meluoti. Kurią renkiesi? – atgniauždamas abu kumščius parodė mėlyną ir raudoną tabletes.
- O nuo ko čia?
- Gerk, neklausinėk.
- Žinai ką? Tu tik man neaiškink ką daryti, - trenkiau jam į veidą ir nuėjau į namus. Nuo to laiko paprasčiau pradėjau žiūrėti į gyvenimą.
2014-10-24 18:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-30 19:45
St Boleslof
Lengvai!..,ziauriai aciu uz komentara prajuokinot nejuokais. Tas emocionalumas, sarkazmas - tarsi priemet kas parasyta asmeniskai :)) ir tiek priraset beveik kaip miniatiura gavosi. Aciu uz energija kiek jos isliejote siam komentare. Del jusu net norisi toliau rasyti taip pat kaip cia jei tik pazadate pasarkazminti kas karta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-30 11:16
Lengvai
Kai kurie žmonės sprendžia vienokias - kiti kitokias problemas. - waaw, čia tai pastabumas!
Staiga kažkas iš lėto pradėjo atvėrinėti duris - vadinasi atverti, užverti, atverti, užverti ir viską lėėėėtai, bet staiga!? Ah ta Inesa, šposininkė!
tačiau ko labiausiai bijojau nedrįsau nė pagalvoti - huh?
Išėjau į kiemą, atsidariau automobilio dureles ir nuvažiavau į darbą. - praleidot dalį apie tai, kaip įsėdot, pasukot raktelį, mašina užsivedė, aha, uždarėt dureles, įsijungėt šviesas, išsukot iš kiemo [...] ir tik tada pasiekėt darbą!
Diena praėjo tiesiog įprastai nieko įdomaus neįvyko. Grįžęs namo pavalgiau. - o štai kad pavalgėt - tikrai įdomus faktas, būtinas žinoti skaitytojui!
- Kartu su žmona atsisėdome ant sofos, apsikabinome. Tada pasimylėjome ir užbaigėme dieną. Kitą dieną gavau laišką atsakymą iš savivaldybės: - šitai yra atsakymas žmonai į jos "iš esmės neblogai", si? Gal tikrai kokius bandymus atlieka, kad veikėjas taip šneka...
ji buvo tarsi prisirpusi vyšnią, kurią prakirto varnėnas. - wait, what? Vyšnia? Varnėnas? Vandentiekis???
, kurią peržengus jau niekada nebus taip kaip ankščiau. Taip įvykdavo nedažnai, bet griausmingai ir ilgam. - ką reiškia ilgam? AMŽIAMS!!! Juk niekada nebebus, kaip buvę...
Vakarop pasimylėjome ir nuėjome miegoti. Diena praėjo įprastai, kaip ir visos kitos. - ir čia Lengvai pasakė: "все, c меня хватит"

1

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-25 09:06
St Boleslof
Gaila, kad nieks I achilo kulna nepataiko.
Cia neopagoniskas mitas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-25 07:02
tictac_it
Seka bobutė pasakėlę ( na, ne bobutė :)) , bet stilistika tokia su "cha, cha" (tipo) intarpais. Pabaiga - absurdiška, arba link absurdo, tai tiek ir buvo įdomiau 2-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą