Pokalbis su senole

Kartais žmogui reikia tylos.
- O užmigsi... - atodūsiu širdį kilos.
- Tokis lengvas! Lyg būtai plaštakių genties,
Džiaugias gimęs!
- O jau ilgisi miegu nakties.

- Betgi žmogui bus ankšta?
- Leis save išmėginti.
- Jei sudegt ugnyje?
- Argi skrisi? - šešėliu nakties langai uždangstyti.
- Akys tamsos neperbrend, - įdeg žiburį degti...
Imu sprindžiais kelią matuot.
- Jau tavęs nepasekti....

- Nejau naktim apaakę?
- Bijai pavėluoti?
- Pigus gatvės prekeiva?
- Tik keleivis...
- Bevertis!
- Kelio dulkė... - įsūdys. - Vien anglys.
Rankom pergobia: vargas...
Tyla.

Diena vakaru mainos: man metas...
Pavargtum vienutėj kentėt.
Dainuot im po langu paukštis. Šnekins,
Užukimdams nutyl... Natom mainos,
Virkdo smuiką, užrikdams bandys suturėt.
Perpliek gerklę liežuvis-
It varpas varinis im tyliai skambėt.
Triukšmą tyla tramdys,
O ir, vėlei... Garsiau im šnekėt.

Užriks, muš sparnais šlaunis,
Giesme virkdomas tyl...
- Lakštutė?
- Nuvirkdys žmogų, - sena moteris ils.

Nukankin... - tokios naktys!
- Dulke kelias suyr...
- Sengalvėle, o žvaigždės?
- Pačios auksu išdyl.
Nukankinta: o kelias?
- Pats išsibrid savim.
- Kiek žmonių buvo eita...
- Godūs, beveidžiai- tik į dulkę subyr.
Skrisk paukšteli...
- Plaštakė?
- Tur sparnus- ugny jai sudegti


Kelią nubraukia slenkstis: nesuprast... - Žmogaus neįduod,
Uždeg žvakę, im šokti...
- Surūdij, vaikel, anglys...
- Ko vos rytu pabudyts
Kelio vėlei dairaus?
- Tu keleivis, tik dulkė... - Nuramina šnekom.


(Skirtas broliui)