Lapės apgaulė

Bėgo lapė per pievelę,
Ten ji pametė skarelę.
Be skarelės jai blogai –
Šąla ausys ir nasrai.

- Kas padės surast skarelę -
Dovanosiu tam avelę,
Nors avelė man brangi,
Bet skarelė – nuostabi!

Vėjas, sniegas ar šalna,
Visad gelbėjo skara –
Įsisupdavau į ją
Ir sušildavau tada.

Ji - brangus man atminimas –
Tai – senelės palikimas,
Ką dabar be jos darysiu?
Pamečiau juk ją netyčia.

Visą dieną daug žvėrelių
Slampinėjo po pievelę -
Taip norėjo tos avelės,
Prisiglaust prie jos vilnelės.

O avelė pievoj ganės,
Jai šiek tiek baugoka darės,
Kad iš miško tiek žvėrių
Artinas prie pat namų.

Beskabydama žolelę,
Rado kažkieno skarelę,
Ir prisiminė avelė,
Kas ieškojo tos skarelės.

Tai – miela jos šeimininkė,
Tai - mergaitė – darbininkė,
Žiū – ir ji taku ateina,
Mato savo skarą sveiką.

Pasiėmusi skarelę
Ir paglosčiusi avelę,
Ji smagiai taku nubėgo...
Žvėrys matė, kas čia vyko...

- Ach, ta lapė apgavikė! -
Žvėrys nejuokais įpykę
Puolė vytis tą begėdę,
O ji vištą ką tik ėdė...

Nepaspruks dabar rudoji,
Žvėrys ją ratu apstoję,
Teismą surengė – nusprendė:
Bausmę ji atliks belangėj.