Bet koks jausmas

Norėčiau ko nors tylaus
Kas mane išneštų iš šio laiko kaip pastaruoju
Metu nori didžioji pilkoji vienintelė dauguma
Norėčiau užmaršties anestezijos tylaus gyvenimo
Miesto pakraštyje auginant gėles kurios neišauga
Auginant vaikus kurie dingsta kaip rudenio lapai
Žiūrint pro pusinių virtuvės užuolaidėlių kraštą į lietų
Ir saulę, besiklausant kaimyno dviračio, kai jis užvažiuoja
Ant žvirgždo tokio paprasto garso, kad jis ten, o aš čia
Kita vertus trokštu svaigintis su vyrais ir moterimis
Dugne kalbėti apie amžinybę bet jos neliesti ir kad
Jie visi neliestų manęs, tik kalbėtis, tik kepštelti,
Kad tik nepabusčiau, išdidžiai, protingai, bet vis tik
Sulaukėti didelio miesto
Kampe verkti iš ilgesio, alkio ir vienumos
Kad bent kas nors sugrįžtų
Bet koks jausmas