- Kailis šiurpsta nuo žvarbaus
Vėjo rudeninio,
Duokit, duokit šilumos,
Net ausis ištino.
Uodega sužvarbus styro,
Ūsai apšerkšnijo,
Letenėlės nesilanksto –
Sveikata pašlijo.
- Ech tu, vilke, tinginy!
Tik dejuot temoki,
Na, pagauk mane, niurzgly,
Pasportuok, ko stovi?
Zuikis – strykt – už krūmo nėrė,
Ausys sušmėžavo,
Vilkas, tingiai išsirietęs,
Paskui jį nuvarė.
Lėkė pilkis paskui zuikį,
Net garuot pradėjo,
- Ei, zuikeli, gal užtenka?
Man jau palengvėjo!
- Na, matai, tingusis vilke,
Pabėgiot užteko,
Kad sušiltum, pažvalėtum,
Gal dar bėgam? – Ką tu!
Man jau prakaitas upeliais
Ritasi per kailį,
Bet rytoj, gudrus zuikeli,
Bėgsim vėl – iš naujo.