***

Labai lengvai nustojai būti žmogumi

Slinko ruduo gražiausias kokį pamenu
Tokie dangūs dar nekabėjo virš mano galvos
Grįžulo ratai dar taip nešvitino į veidus šalnos
Ir aš užsimerkiau
Ėjau tik pirmyn
Ant žemės biro kaštonai, varinės lapų žvaigždės
Dužo atspindžiai sušalę
Verkiau naktimis išvydusi balzganą sklypą mėnesienos
Viena, svajodama,  kad savin dar sugrįšiu
Nustojau save atpažinti, girdėti
Paukščiai išskrido, nutilo versmės,
Sakė taip nebūna dar stovi senosios pilys
Kodėl?
Niekada jų neieškojau, niekada nesakiau, kad
Išliksiu arti

Manęs nepaleidžia praeitis?