Miško sieloms

Ir dukart, ant akmens,
padėję galvas - jie gyvens,
auksiniu kryžium virš rugių,
ir ten praeidams visad
aš verkiu.

Kiek vyrų, brolių ir vaikų,
tą naktį lygi šiol menu.
Stiprieji mūsų ąžuolai,
nuvirtę ilsis amžinai.

Žaliuoja, žydi Lietuva,
ant brolių kūnų
sutverta.