akligatviais

Lietus išlaižo žaizdas
netikėjusiems –
vis-tiek-ėjusiems
tiesiai

per akligatvius
žengusiems sienomis
posūkiuose
tamsoje
nepaklydusiems.

Rankovėse
nešiniems
skundų
paaukštinimų
paslapčių
(kasdien vis naujų)
trupinių

kurie
nesukimba
į vieną
paveikslą –

išbarstyti
gyvenimo
antims
gandais
niekada nebegrįžta.

Užsimetus kapišoną
niekada
nežiūrint
į šoną
paskutiniam
akligatvy
tiesiai
žingsniuojančiam

į tave
atsitrenkusiam

ir nuščiuvusiam

nuo
netikėto
apkabinimo –

nebaisu atsimerkti
nors grasino,
kad negalima šitaip
eiti
tamsiomis
miesto gatvėmis,
nuodytis
naktinėm gyvatėmis

ir ieškoti
regėjimo
aklo vakaro
galinėj kišenėj.

Jie visi nesupranta,
ką rankos atranda
tokiam bruzdėjime –

kai prisiglaudęs prie šono
nieko kito nenori.