Kritimas lapų

Kritimas lapų primena alėją,
Kur renkasi benamiai
Ir šlavėjai,

Ir dar girtuoklį draugą
Primena,
Kai pasibeldęs ne į tas duris,
Ant slenksčio krenta,
Prieš tai padaręs,
Tūpsnį –reveransą.

Kas gali būt sunkiau,
Kai reikia jį pakelt,                     
Nukritusį  lapu,                               
Nuo rudenio                                     
Simfonijos liūčių

Grimasomis jis bando pasakyti,
Kad jau ruduo,
Ir šalta,
Ir kad šešėlis
Atemė jam paltą

Bet sako, -
Aš nekaltas
(ir bando prisiminti)
Ir tiesia man,
Žemėtą savo ranką
Norėdamas kaip draugą apkabinti