Amalas

„Kalėdos. Vienas stebuklingiausias metų laikas. Aplink šypsenos, blizgučiai ir žaisliukai. Svajingi vaikai, rašantys laiškus Kalėdų Seneliui, gudrus tėvai, besistengiantys įgyvendinti visas savo mažųjų svajas. Per šią magišką šventę susitaiko kaimynai, visi grąžina skolas, šeimos susirenka į vienus namus ir dalinasi džiaugsmu, šiluma ir laime. Tačiau ne visiems ši šventė atneša šviesą ir jaukumą. Kai kuriems tai laikas, kai širdyje žiorančios žaizdos atgyja ir suskausta labiau, vienišumo jausmas tampa kaip niekad stiprus. Tokių žmonių ne vienas, kiekvienais metais jų vis daugiau: šeimų tekę vyrai ir moterys, savo tėvų nepažįstantys vaikai, vaikaičių neaplankomi seneliai, visų užmiršti ir palikti gyvūnai, pasauly tiek daug vienišų sielų. Norėtųsi juos visus apkabinti ir sušildyti, pabūti mažyčiu stebuklu ir suširdyti užašulias širdis. Deja, viena paauglė nieko pakeisti negali, tačiau jei visi, norintys kažką pakeisti, bet bijantys, susivienitu – padarytu daug gero. Kiek žmonių būtu pamaitinta, kiek vaikiškų šypsenu įžiebta. Padovanoti Kalėdų stebukla vienas geriausių žygdarbių, kokius įmanoma padaryti. Aš tikiu, kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie šio stebuklo. “

Perskaičius paskutinę eilutę atsikvėpiau ir pakėliau akis nuo juodomis raidėmis išmarginto popieriaus lapo. Viduje jaučiau šilumą ir pasitenkinimo jausmą, nors ir žinojau, kad sulauksiu pylos nuo mokytojos. Praėjusią savaitę ji mums uždavė parašyti rašynį apie lietuvių kalbos pokyčius nuo deviniolikto amžiaus pradžios, tačiau pakerėta artėjančių Kalėdų nesusilaikiau ir nukrypau nuo temos. Labai.
-Kristina, - mokytoja suspaudė tarpuakį pirštų galais, - kokia buvo tema?
-Lietuvių kalbos pokyčiai nuo devyniolikto amžiaus pradžios. Jie naudingi ar ne? – Išpyliau automatiškai, turėjau pasiruošusį visą kalbą, bet pasijutusi it maža, prasikaltusi mergaitę – viską pamiršau.
-O apie ką tu parašei?
-Apie Kalėdų stebuklą ir kad turėtume labiau dėl jo pasistengti.
-Tai net nėra geras, struktūrinys rašinys, - vaiskios, žydros akys žvelgė į mane priekaištingai, o bendraklasiai atrodė nuobodžiaujantis, dauguma žaidė savo mobiliaisiai telefonais.
-Sėskis, - mokytoja žengė prie savo stalo ir akimis permetė mokinių sąrašą. – Laurynai, tavo eilė.
-Bet, mokytoja, - numykė vaikinas, kaip visada pakvietus jį atsakinėti, - gi Kalėdos, geriau paklausykime dar kartą Kristės rašinio. Jis toks...
-Jei nepadarei, taip ir sakyk, - griežtai nutraukė bendraklasio kalbas mokytoja, tačiau Laurynas nepasidavė.
-Kodėl nepadariau? Tikrai padariau!
Sėdėdama savo pirmame suole ir žiūrėdama į lentą klausiausi kaip vaikinas eina į klasės priekį, ten atsistojęs atsikrenščia ir sučežina popieriaus lapą.
-Pradėk, - paragino lietuvių kalbos mokytoja.
-Lietuvių kalbos pokyčiai nuo deviniolikto amžiaus pradžios. Jų pliusai ir minusai, - perskaitė rašinio pavadinimą ir kostelėjo. – Mokytoja, o gal nereikia? Kitą kartą atsiskaitysiu geresnį, nes šitas lievas.
Visa klasė nusikvatojo, o aš tik blausiai šyptelėjau vis dar nepakeldama akių. Nereikėjo matyti Lauryno, kad suprasčiau, jog vaikinas pučia miglą. Jis niekada nedarė namų darbų, dažnai gaudavo itin prastus pažymius už tai, tačiau niekad nepasikeitė. Stebėjausi, kaip tėvai jam nieko nesako. Man gavus žemesnį pažymį už devynetą, būdavau baudžiama ir barama.
-Sėks. Du, - akies krašteliu mačiau, mokytoja palinko prie savo pažymių sąsiuvinio ir paskubomis kažką parašė.
-Du? Už ką? – Užprotestavo Laurynas. – Aš gi parašiau, va, - pamojo suglamžytu lapu.
-Parodyk, - moteris ištiesė ranką į popierių, tačiau vaikinas skubiai susigrūdo jį į kišenę ir nuėjo į savo suolą.
-Nerodysiu, nes jūs man parodyt du, - užsispyrė it mažas vaikas, mano nuostabai, iki pamokos pabaigos iš jo daugiau nepasigirdo nei garselio.
Suskambėjus skambučiui ėmiau lėtai krautis daiktus į kuprinę, neturėjau kur skubėti. Žinojau, dalis bendraklasių skuba parūkyti, nepaisant to, kad lauke beveik dvidešimt laipsnių šalčio. Aš mieliau būčiau išgėrus puodelį karštos kakavos su šokoladiniais sausainiais. Deja, iki tol turėjau ištverti dar vieną pamoką: istoriją.
-Kietas rašinys, - pakėliau akis nuo kuprinės ir pažvelgiau į vaikiną, stovinti priešais mano suolą.
-Ačiū, - šyptelėjau ir užsegiau krepšį, - tik gaila, jog jis vertas tik dvejeto.
-Kodėl?
-Kalėdos ir lietuvių kalbos pokyčiai nelabai dera.
-O man patiko.
Atsistojus iš suolo užsimečiau kurpinę ant dešinio peties ir žengiau pro duris, Laurynas išsekė paskui.
-Tai kai būsi mokytojas, galėsi parašyti man dešimt, - paerzinau, jei ką ir žinojau, kad tas vaikinas niekada neįgys geros specialybės.
-O kai tu tapsi advokatė, galėsi ištraukt mane iš cypės, - nustebau, jog jis žino apie mano svajonę, tačiau šyptelėjau ir leidausi į pokalbio vingrybes.
-Tai ketini būti nusikaltėlis?
-Naaa, - paslaptingai nutęsė.
-Ar jau toks esi?
-O toks atrodau?
Sustojau prie istorijos kabineto, gretimo lietuvių kalbos kabinetui, ir atsisukau į bendraklasį.
-Tikrai nori, jog atsakyčiau? – Paerzinau pasitaisydama kuprinės petnešą.
-Ne, ačiū, - parodė savo baltus, dar neprarūkytus dantis, - bet jei ką, apginsi mane, ane?
Prikandau lūpą mąstydama, ką turėčiau atsakyti, bent jau norėjau, kad taip atrodytu. Iš tiesų, grožėjausi dvyliktoko vyriškumu.
-Žinoma, juk tam ir reikalingi draugai. Ar ne? – Šyptelėjau puse lūpų ir netrukus, nesulaukus jokio atsakymo, žengiau pro duris į klasę, tačiau buvau sustabdyta tarpduryje.
-Šiandien turiu nuvesti mažesnę sesę į kažkokį kalėdinį filmuką Akropoly, - atsukęs mane į save prakalbo, - nori eiti kartu?
-Į animacinį filmą su tavo sese? – Pasitikslinau, stengdamasi sulaikyti juoką.
-Ir manim, - pasiskubino pridurti.
Jau žiojausi atsakyti, kad turiu reikalų, kas buvo visiškas melas, ir negalėsiu, dar daugiau melo, eiti su juo ir jo mažyle seserimi į kino teatrą, tačiau dar prieš tai klasėje kažkas sušuko.
-Bučiuokitės!
Nustebusi pasisukau į Marijų, kitą savo bendraklasį.
-Kas tau negerai? – Kiek irzliai paklausė Laurynas ir mostelėjo ranka, lyg liepdamas nutilti.
-Bučkis! Bučkis! Bučkis! Bučkis! – Ėmė skanduoti.
-Idiotas, - burbtelėjo, vis dar mano ranką laikantis, vaikinas.
-Jūs po amalu, - mokytoja žengė nuo savo stalo. Sutrikusi pažvelgiau į istorikę, o paskui į staktą virš mūsų. Mokytoja neklydo, aš ir Laurynas stovėjo tarpduryje, tiesiai po amalu. – Po amalu reikia būčiuotis, - tarsi mano mintis perskaičius tarė moteris ir nusišypsojo vėjavaikiška, jos amžiaus mokytojoms nebūdinga šypsena.
-Nesąmonė, - pavarčius akis burbtelėjau ir jau ruošiausi nueiti, kai Laurynas truktelėjo mane prie savęs.
-Reikia, tai reikia, - plačiai šypsodamasis pareiškė. Išplėčiau akis vaikinui staiga palinkus prie manęs ir jo šiltoms lūpoms prigludus prie manųjų. Mus stebėjo daugiau nei dešimt porų akių, viena iš jų mokytojos, o bendraklasis bučiavo mane lengvai ir jaukiai, tarsi būtume tik mudu.
Pakerėta magiškos akimirkos, delnu apglėbiau vaikino skruostą ir truputi pasistiebiau, taip pagilindama švelnų bučinį. Užmerkusi akis pilve pajutau žavų kutenimą, lyg pusšimtis drugelių ten plazdentų savo sparnais, o ausyse suskambo kalėdiniai varpeliai. Staiga neliko žmonių, sienų, pastato ir pasaulio. Tik mudu du ir stebuklingas bučinys, nudažęs Kalėdas dar ryškesnėmis spalvomis.
-Reikia, tai reikia, - pakartojau Lauryno žodžius mūsų lūpoms išsiskyrus, tačiau kūnams likus susiglaudusiems.
-Ir aš taip sakau, - pirmą kartą taip žvelgiau į šį vaikiną. Dar niekada iki tol nemačiau jo kitokio, nei klasės pokštininko ir nieko gero savo gyvenime nepasiekiančio vaikinuko, tačiau būdama taip arti – žiūrėjau į vyrą... Vyrą, kuris pirmą kartą pabučiavo mane po amalu, o vėliau ir visose kitose magiškiausiose pasaulio vietose, kurios magiją dalino ne visiems, o tik mums ir mūsų meilei...

* * *
Ši trumpa istorija parašyta Rugsėjo 8d. vakare, 2013, tad bandymas parašyti kažką šilto ir romantiško (kas šiaip man neįprasta) ganėtinai senas. Visgi, laukių jūsų kritikos.