Trys dienos išgyventi

Įžanga


Mus svajingai vadino vyšniomis, lyg būtumėm jiems aukščiausio lygio prostitutės. Narkotikas, kurio geidė kiekviena nusidėjusi siela. Vietoje, kuria vadinome pragaru, gyvenome tik dėl kitų malonumų, tapome didžiausiu desertu. O išoriniam pasauliui vis tiek likome tik nusikaltėlės, nes prašalaičiai nematė kas vyksta už spygliuotos vielos.
Mišraus Trečiojo Teisybės kalėjimo išplanavimas priminė man prekybos centrą, kuriuose taip mėgau kažkada lankytis. Milžiniškas pastatas turėjo keturis aukštus, kurie ratu supo didžiulę tuščią erdvę, kurios apačioje diena buriuodavosi nuteistieji. Trys aukštai griežtai priklausė vyrams, net moterys prižiūrėtojos negalėjo ten įžengti, nors darbuotojai vyrai dažnai lankydavosi ketvirtajame aukšte. Pačiame pastato viršuje buvo penkiasdešimt dviviečių kamerų, tai dar viena ironiška priežastis kodėl buvome pramintos vyšniomis. Tarsi tupėtume ant nuodingo deserto viršaus. Visos nekentėm šios vietos ir šio vardo, bet sukandusios dantis kentėjome ir laukėme savo eilės.
-Violeta, neerzink jų, - alkūne man į šonkaulius įsirėmė Mersedes, žydė iš gretimos kameros, kuri sėdo už savo vyro nužudimą. Kaip ji pati teisinosi, tai padarė todėl, nes negalėjo gyventi su vyru išrinkto jos tėvo. Santuoka iš išskaičiavimo moteriai neatrodė teisinga, kitaip nei kulka sutuoktinio kaktoje.
-Tegul pasikaria, - burbtelėjau, tačiau pajudėjau daugiau nebe užlaikydama eilės.
Priešais mane žingsniavo Karla, nuostabaus grožio tamsiaodė, sėdusi už vaiko pagrobimą, mat savų susilaukti negalėjo. Po dvejų nepavykusių santuokų gražuolė puolė į kraštutinumus ir viskas būtu pavykę, bet viską sugadino žmogiški poreikiai. Klara sustojo mažoje degalinėje nusišlapinti, kai išėjo iš tualeto, jos jau laukė policija. Paaiškėjo, kad nors ir mažoje, tačiau degalinėje vis tiek buvo stebėjimo kameros.
-Nagi, princesės, pasiskubinam, nelauksim visą dieną! – Šaukė neaukšto ūgio, storas, ir tai gražiai sakant, prižiūrėtojas. Jo chaki spalvos marškiniai atrodė ne šiaip sudrėkę nuo prakaito, tačiau juose išmirkyti, kaip ir pats vyras.
Mus, kaip ir kiekvieną vakarą, varė eilute apie visą ketvirtą aukštą, o iš eilės galėjo pasijudinti tik tos, kurios prieidavo savo kamerą. Jei praleisdavai savo eilę, tekdavo apsukti dar ratą, kartais net kelis, priklausomai nuo to, kokios nuotaikos prižiūrėtojas tą vakarą mus ganydavo. Visos vakaro laukdavome su baime, nes būti užrakintai kameroje pasisekdavo ne visoms. Nei viena nesudėdavome bluosto iki pat vidurnakčio ir tik klyksmams ar dejonėms nutilus, mes nedrąsiai pasinerdavome į sapnus, kur bent kelias valandas jautėme laisvę.
-Pasimatysime ryte? – Mersedes labiau klausė nei teigė.
Padrąsinamai linktelėjau draugei ir paskubomis įsmukau į savo kamerą, kurioje jau laukė Nadia. Su ruse, vos kalbančia angliškai, bendravome mažai ne tik dėl kalbų skirtumų, šios dievobaimingos vidutinio amžiaus moters aš tiesiog nesupratau. Jau seniai nebetikėjau jokiu Dievu, nebeturėjau ir vilties iš čia ištrūkti. Neapsimečiau esanti nekalta, kaip ir visos, padariau nusikaltimą, bet ši vieta baisesnė už patį pragarą, kuris jau atrodė kaip išsvajotas kurortas.
- Dlinnaja noč, - pratarė ji, man ropščiantis į aukštesnį gultą.
Nemokėjau nei žodžio rusų kalba, bet Nadios balsas visada skambėjo rimtai, netgi protingai. Tikėjau, ši moteris gyvenime daug pačius ir patyrus, galėtu išties pasidalinti pamokančiomis ir įdomiomis istorijomis. Žinoma, jei kas nors suprastu bent žodį šią niekam tikusia kalba.
Girdėjau kaip Nadia kažką murma, tai darydavo kiekvieną vakarą, todėl supratau, kad meldžiasi. Kai kurie žodžiai man jau skambėjo pažįstamai, pasistengus gal net būčiau galėjus juos pakartoti. Kartais ir norėjosi, nes nemokėjau nei vienos maldos, bet neturėjau ir kam jų sakyti. Juk Dievas nebūtu leidęs sukurti tokios vietos, kur moterys būtu kankinamos, o vyrai garbinami, lyg šventieji kariai ar graikų dievai. Man jie atrodė tik niekingi pašlemėkai, purvini nusikaltėliai neverti vyro vardo. Visos taip manėme, tačiau tylėjome ir vylėmės, jog mūsų kalėjimo laikas baigsis greičiau nei jie spės mus nudėti. Per trejus metus, kuriuos praleidau Trečiajame Teisybės kalėjime nei vienai nepavyko ištrūkti, na, tik toms kelioms dešimtims juodose lavonmaišiuose. Jas vėliau pakeitė „šviežiena“, todėl senbuvės turėjo progą atsikvėpti.
- Dlinnaja noč, - pakartojo Nadia, taip atkreipdama mano dėmesį.
Žvilgtelėjus pro grotas pastebėjau, kad koridorius jau ištuštėjęs. Aplinkui vaikštinėjo prižiūrėtojai, bet jų dar nemačiau, tik girdėjau barškant raktų ryšulius. Vienas jų turėjo priartėti prie mūsų kameros, tvirtai užrakinti grotas ir leisti nurimti neramioms širdims. Praėjo dešimt minučių, penkiolika, šviesos užgeso, o mes likome neužrakintos.
-Violeta, - ištarė mano vardą su savo keistu akcentu moteris.
-A, - atsiliepiau po kelių minučių tylos, supratau, kad būtent to Nadia laukia.
-Pažadėk, jei tai būsiu aš, - kalbėjo laužyta kalba, teko gerai pagalvoti, jog įsitikinčiau ar tikrai taip suprantu žodžius, - pabėgsi iš čia.
Nieko neatsakiau. Daug kartų mąsčiau apie pabėgimą, įvertinau visus galimus variantus, bet kelio iš kalėjimo nebuvo. Pabėgimas būtu tik greičiau įkišęs mane į lavonmaišį, kas staiga ėmė atrodyti nebe taip blogai.
-Violeta, - vėl ištarė mano vardą.
Nadia nebespėjo man nieko pasakyti. Staiga kameros durys atsivėrė ir stambus, tamsus šešėlis žengė prie gulto. Jis išdygo lyg pati giltinė – iš niekur. Susisukau į kamuoliuką, mintyse įtikinėjau save, kad nerėksiu, jog esu stipri ir tai išversiu. Užsimerkusi laukiau kol milžinas užlips ant mano gulto, jėga nuplėš mano drabužius ir piktdžiugiškai išniekins mano kūną. Laikas apie mane tarsi sustojo, atrodė, net man nebereikia net kvėpuoti, bet praėjo tiek daug laiko, o gal tik kelios minutės, bet nieko nenutiko. Bent jau nenutiko man.
-Dievas supranta, - tyliai, man vos girdimai ištarė Nadia, kai viskas jau buvo pasibaigę.
Tamsusis vyras jau buvo pasišalinęs, bet jo tūžmingas kvėpavimas vis dar skambėjo mano galvoje, drauge su skausmingomis kameros draugės dejonėmis. Mano veidu vis dar nebyliai riedėjo ašaros, o širdis per gerklę ropštėsi į laisvę. Žinojau, šią naktį užmigti neįstengsiu.
-Tai ženklas, - kalbėjo toliau, jos balsas atrodė pavargęs, bet nepalaužtas.
Paprastai moterys po to nebekalbėdavo, dauguma išvis atsiribodavo, o ne reta ir nusižudė vos gavus progą. Nadia jų nepriminė. Rusės balsas skambėjo pavargusiai, liūdnai, bet su menka viltimi, kuria įstengiau pajusti net aš.
-Pažadu, - sušvokščiau. – Rasiu būda kaip iš čia ištrūkti.
-Gerai, - sutiko. – Gerai.
Tą naktį mudvi nebesikalbėjome. Moteris daugiau išvis nebe pratarė man nei žodžio, nebe pažvelgė ir į akis, o po trijų dienų mirė. Prižiūrėtojai sakė, kad rado ją paspringusia muilu duše, bet aš tuo netikėjau. Supratau, kad prievarta blogiausias, tačiau nepaskutinis jų pasityčiojimas iš mūsų. Galbūt nei viena niekada ir nenusižudė, gal moterys tiesiog nebebuvo reikalingos, todėl teko jas pašalinti. Bet aš neketinau laukti savo eilės ir tai sužinoti. Pažadėjau Nadiai ištrūkti, būtent tai ir ketinau padaryti.