Husaras ir duona

(Kazimierui Nepriklausomos Lietuvos husarui)

Rugio akuotas raižė delną
lino žiedas tirpo akyse
tačiau raudonas lotoso žiedas
skledėsi jau aušroje
kanopos svetimų arklių
laužė bijūnus prie namų
liepsnų liežuviai laižė dangų
vieversys prarado
balsą brangų
husaro širdis neištvėrė
jo kardo ašmenys
ramybę težadėjo
eskadronai eikliausiųjų žirgų
išspardė šernus ir vilkus
palikdami žaliuojančius miškus.

Nušvito gintaro veidai
iš pelenų kilo nauji stogai
žibučių skleidėsi žiedai
noragai vėlei smigo į velėną
aruodai nuolatos pilnėjo
husaro žvilgsnis buvo atsargus
kabėjo kardas
nuolatos aštrus.