Santuokos šešėlyje

Santuokos šešėlyje.     Mano širdis blaškosi tarp pareigos ir meilės.   Myliu tą, kurio mylėti negaliu. Ne su tuo žmogum sieja santuokos sakramentas. Ne tau bažnyčioje prisiekiau amžinąją meilę, žadėjau niekad neapgauti.       Nežinau koks jaumas sieja mus. Susiejau gyvenimą su tavimi iš pareigos. Prisiėmiau  kaip derą atsakomybę už neapgalvotą veiksmą. Paaukojau gyvenimą šeimai, tiksliau vaikui. Per daugel metų jausmas apsipratimo tik tesiaja mudu. Gyvenimas kartu lyg kančia. Dvasios kalėjimas iki gyvos galvos... Kenčia siela, akys svajose paklysta, aplink regėdamos tik melsvą dangų. Polikį mano sielos neramios. Tamsioj širdies kertelėj viltis dar  mano yra gyva, kad kažkur laukia manęs manoji laimė. Mano angelas naktų, atleisk, bet aš šventai tikiu, kad tai ne tu! Kažkur esti mano laimė, mergina, kuri pavergs manas mintis ir širdį užvaldys. Šventai tikiu, kažkur yra jinai, kurią norėsiu glausti prie širdies, su kuria ir tyla lyg filgarmonija užlies... O štai ir ji! Angelas mano akių... Vos vienas žvilgsnis ir pakerėjo ji mane. Širdis suvirpa, kai žiūrį į mane. Tiek laukta ir taip laukta miledi, pasirodė štai staiga. Sujauktadama pasaulį, sukeldama geidulio bangas. Kaip man pasakyti, ką jaučiu mergaitei, kai sopulys širdį įsisenėjo. Kai ateities jausmai neturi. Kam suteikti jausmo galią tam, kam širdį tik  mintim dovanoti tegali. Kai jausmą tik svajonėse išliet gali. Stebiu mergaitės žvilgnį, koks jis  nedrąsus. Melsvai pilkos akys žvelgia iš padilbų... Švelnus šypsnis pasitinka kiekvieną mano žvilgsnį. Jaudina, vilioja, gundo jaunas kraujas. Žvarbioj vienatvėj siela skendi, širdį įsigalėjo merginos atvaizdas kuklus, užgoždamas pareigas ir jausmus. Ten kur nemuno banga vilnija, ten tyriausia man svaja... pasimetęs tarp bangų, sielos dūžių neramių... mintys bėga, skuba, lekia... greit prarasiu aš mergaitę, taip ir nepasakęs, kad myliu. Kad sustotu ir palauktu ir širdies nebekamuotu ši įdiliška svaja. Nejaugi viską mesti ir gyvenimą iš naujo pradėt vėl su kita. Bėga laikas skaičiuodamas dienas iki išsiskyrimo valandos, kada mergaitei reiks tarti amžiną sudie. Išvyks mano laimė, manasis spindulėlis, laimė mano, neregių akių.   O gal į mano meilę atsakys ir suledėjusią širdį išvaduos.     O skaisčiausia žvaigžde danguje, nebekankink manęs! Aš savo maldą vėjui pakuždėsiu, kad tik išgirstu jis mane. Melsvos akys meile šneka, bet širdies balsu aš prabilti negaliu, man baugu. Jo žvilgsnio atlaikyti negaliu, rodos mato sielos neramias gelmes. Kaip aš pasakysiu ką jaučiu, neišdrįsiu, kaip laiko taip  mažai beliko. Kodėl saulele naktį nusileidi? Kam jauną širdį neramini? Kam likime atžiaurusai, leidai man pažinti, susižavėti ir pamilti ... Jei greičiau  nei teką Nemuno srovė išskirsi mus. Neturiu net menkiausios aš vilties... aš išvykstu, be  laimės, su sustojusia širdim... kažkos kartėlis gerklę graužia, o taip  norėtuos pasakyt, mielas drauge dar po vieną taurę ir taip sėdėt lyg paryčių, kad nereikėtų skirtis niekados. Galėčiau žvelgt, kad ir  nedrąsiai, bet tiesiai į akis ir galbūt, tik galbūt, pasakyt, kad be jo man taip sunku... Savo laimės įšsižadėt galiu ir niekad nebegrįžti, jei tik jis laimingas bus. O, kad užmigtu mana širdis, Kaip užmiega medžių šakos... Kad sustotų širdis Užmerkus ašarotas jau akis...   O, kad nereiktu išsiskirt, Kad bent žinočiau, kad lauks manęs... Jei aš tik žinočiau... Išsiskyrimas nebūtų toks skaudus. Šiaurine žvaigždelę suteik man stiprybės, Išsižadėt vardan jo laimės, ką myliu. Suteiki bent menkiausią viltį, kad nors svajose mes liksime drauge.