Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







PROLOGAS

Lengvai tvirkinau gitaros stigas. Aimanuodamos ir dejuodamos jos skleidė garsus, keliančius malonumo virpulį, keliaujantį per visą kūną. Melodija gundomai rangėsi mano mintyse, kuteno ausų būgnelius, savo švelniu prisilietimu viliojo jai atsiduoti. Svajose šokau gitaros šešėlyje apsigobusi tik lengvu, raudonu audiniu. Jo ilgi šleifai pleveno ore, o šiltas vėjelis kedeno mano plaukus, lytėjo nepridengtą odą. Viskas skendėjo blausioje žvakių šviesoje, ore tvyrojo ugnies kvapas ir akimirka idilės, rodės, įstrigo laike. Sukausi ir sukausi ratais, net nesistengdama judėjau kiekviena kūno dalimi, įsiliejau į ritmo geismą ir visiškai jame paskendau. Staiga, rami, melodinga muzika virto trankiu, gniuždančiu dundesiu, iš kurio liejosi pyktis ir baimė. Užgožę ramybę ir meilę siaubingi jausmai sustingdė mano kūną, pirštai suakmenėjo per milimetrą nuo stygų ir šios, išniekintos ir suterštos, zvimbtelėjo paskutinį kartą.
-Leise, - į kambarį įkišo galvą auklė, - paskubėk, pavėluosi į susirinkimą.
-Žinoma, - supratingai linktelėjau, bet tik jai išėjus padėjau gitarą į šalį.
Vis dar okupuota geidulingų minčių susiruošiau išėjimui ir palikau kambarį, savo ramybės oazę, gąsdinama įbrolio muzikos. Eidama pro jo kambarį koja paspyriau duris, bet šioms ir taip drebant nuo galindų metalo stiliaus dainų – spyris liko nepastebėtas ir jau ne pirmą kartą.
Apačioje manęs laukė auklė. Moteris rankose laikė popierinį puodelį ir šypsojosi motiniška šypsena, tik ji man ją dovanodavo.
-Jei išvažiuosi dabar, ten būsi po trisdešimties minučių, - linktelėjau atsargiai imdama puodelį. - Dvidešimt penkių, jei truputi viršysi greitį, - pridūrė palinkus arčiau, tarsi pasakotu didžiausią paslaptį. – Tik truputi, - su nykščiu ir smiliumi parodė nedidelį tarpelį.
-Žinoma, - paskubomis suėmus auklės ranką, pabučiavau pirštus ir išskubėjau pro duris.
Įsliuogus į vairuotojo vietą automobilyje, puodelį įtaisiau puodelių laikiklyje ir įkišus raktelius į užvedimo spynelę – juos pasukau. Atsargiai išvairavus mašiną iš kiemo pavyzdiniu greičiu išvažiavau iš gyvenamosios gatvelės, bet vos pasukus už kampo spustelėjau akceleratoriaus pedalą ir greičio rodyklė tapo nebe riba. Tačiau laikas... Jis pakluso man tik mintyse, šlapiuose nuo ašarų ir karštose nuo geismo svajose, kur viso ko valdove buvau aš. Realybėje gyvenau kitu ritmu. Dariau tai, ką turėjau. Nei karto neįžeidžiau kito žmogaus, nesužeidžiau vaiko ar gyvūno, neapgaudinėjau ir nesiginčijau. Gerbiau stipresnius už save ir globojau silpnesnius, sušelpdavau benamius ir niekada, nei karto per aštuoniolika metų neprisiliečiau prie kito asmens netinkamai, nepadoriai. To reikalavo mūsų taisyklės ir aš tam paklusau, visi paklusome, o kas nesugebėjo...
Nuvijau dvejones į šalį ir padidinau radijo garsą. Skambus vyriškio balsas ir vėl nubloškė mane į atgal į muzikos geismo sūkurį, net pati nepastebėjau kaip automobilis sustojo nykioje stovėjimo aikštelėje ir variklis užgeso, kartu su juo ir muzika. Žvilgtelėjus į laikrodį sau linktelėjau, kaip auklė ir sakė atvažiavau penkiomis minutėmis ankščiau. Naudodamasi sutaupytu laiku, pagaliau paragavau baltojo šokolado gėrimo iš kartoninio puodelio. Per daug saldus, vaikišką mišinį primenantis gėrimas nemaloniai nuslydo gerklę, bet jis vienintelis sugebėjo nustelbti tikrosios prasmės skonį. Tyloje išgėrus paskutinius gurkšnius, įstačiau puodelį į jo vietą ir prieš galinio vaizdo veidrodėlį parepetavus populiariausias minas išlipau laukan. Užtrenkus automobilio dureles žengiau prie aukštų, metalinių vartų, kitapus jų jau lūkuriavo mano amžiaus trijulė. Sustojau jų gretose ir tylėdama žvelgiau į žemę, net nepakėlus galvos žinojau, vilkime vienodais drabužiais: merginos – ilgomis, kone žemę šluojančiomis suknelėmis, uždengiančiomis visą kūną, avėjome bekulniais bateliais, o vaikinai – kaip visur įprasta, kostiumais, lakuotais batais ir kaklaraiščiais, tarsi būtume pasiruošę puotai. Tačiau keisčiausias dalykas mūsų išvaizdoje buvo pirštinės: viena juoda, kita balta. Kairė skirta praeičiai, o dešinioji ateičiai.
-Metas, - ištarė pro vartus įėjus pusamžė moteris.
Lyg susitarę, visi linktelėjome ir patraukėme į skirtingas puses. Kiekvienas kitu kapiniu takeliu, vedančiu prie mūsų tėvų kapų. Ten turėjome išsirinkti, po aštuoniolikos metų apmąstymų pagaliau nuspręsti kur eisime, į šviesą ar tamsą, o tai pažymėti vienos pirštinės palikimu ant antkapio.
Stovėdama prieš baltą antkapį naudojausi paskutinėmis sekundėmis svarstymams. Mano tėvai pasirinko šviesą, jie atsidavė praeičiai ir gyveno tuo patenkinti iki pabaigos. Ir auksinės raidės ant balto akmens padėjo man suprasti, jog atėjau ten jau žinodama ką darysiu...
Lėtais, ramiais žingsniai tolau nuo kapo. Trindama į šlaunį apnuogintą, pirštinės netekusią ranką jaučiausi rami, nes žinojau, pasirinkau teisingai. Pasirinkau šviesą. Nusprendžiau pasilikti ir toliau gyventi kaip ir visus tuos metus. Ant antkapio palikus juodą pirštinę nusprendžiau savo likimą išgyventi namuose, ten kur užaugau. Tik jaudinausi dėl savo draugų. Jei jie ant tėvų kapo paliko baltą pirštinę, daugiau niekada jų nepamatysiu, nes jie išėjo į tamsą, o tamsiesiems čia ne vieta. Jie palieka namus iškart po pasirinkimo ir daugiau niekada nesugrįžta...
* * * *
Žinau, jog jei ir sulauksiu komentarų, tai bus žiauri kritika. Tad būčiau dėkinga, jei neišdėtumėt į šuns dienas, o tiesiog pasakytumėte ką, jūsų nuomone, darau ne tai ir kaip galėčiau pasitaisyti. Visgi, man kūryba man labai svarbi ir noriu tobulėti, o ne pasijusti niekam tikus. Ačiū.
2014-10-13 20:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-15 12:10
Dvasių Vedlė
Viskas jau pasakyta, belieka autorei tai pritaikyti sekančiame darbelyje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-16 19:41
Aurimaz
Autorė nori žinoti, ką ji daro ne taip...
Sakyčiau, jau vien toks noras yra progresas. Ok, pamėginsiu sukrauti, kas man nepasirodė skanu.

Pirmoji pastraipa apie muziką. Kažkodėl kilo mintis, jog autorė mėgina pralaužti ledus erotinėmis užuominomis, bet labai gaila, jog tos užuominos neveda nei į Leisės personažą, nei į jos vaikiną bei judviejų romantišką (pornografišką) pasivartymą šieno kupetoje. Žodžiu, pirma pastraipa paaukota užuominoms be tikslo. Aišku, tai padaryta su poetiniu įkvėpimu, negailint nei būdvardžių nei viso kito. Tačiau reiktų prisiminti, jog prozoje poeziją reikia naudoti labai tikslingai ir atsargiai. Antraip galima va taip nuvažiuoti į tuštumas, besimėgaujant žodžių sąskambiais.
Taigi, efektinga įžanga: praganyta.

Pagrindinis personažas, kurį skaitytojas norėtų sekti ir kuris yra vienas iš prozos kūrinio kertinių akmenų. Leisė.
Kadangi pats kūrinys sekamas iš Leisės požiūrio taško, visus sakinius galima laikyti jos pasaulėžiūros dalimi. Ir kokį gi jausmą mes gauname? Ji erotizuoja savo įbrolio atliekamą muziką, bučiuoja auklės pirštus atsisveikindama net ir trumpo išvykimo proga (galima manyti, kad ji itin dažnai taip daro). Jai nepaprastai įdomios automobilio užvedimo bei greičio kelyje smulkmenos. Jos gyvenimo deklaracija, kur ji benamius šelpė, skamba labai jau keistai (vieta, kur ji gerbia stipresnius ir globoja silpnesnius, netgi tampa savotišku rebusu. Jei globoji silpnesnius, reiškia, esi pasiruošęs pasipriešinti stipresniems, ar ne?)

Tai kol kas viskas, ką pavyksta suvokti aiškaus, ties kitomis smulkmenomis tegalima spėlioti.

Pavyzdžiui, šviesos ir tamsos pasirinkimas - kodėl šviesa susijusi su praeitimi? Man kažkodėl kilo asociacijos su konservatoriais, kurie yra patys didžiausi bailiai politikoje, todėl paprastai laikosi laiko patikrintų dalykų ir priešinasi visoms naujovėms. Panašiai ir čia. Veikėja užsinorėjo įsitverti praeities... Kaip jau sakiau, čia iš spėlionių srities, nes kol kas teksto paprasčiausiai per mažai, kad būtų galima daugiau nuspręsti.

Taigi, lieka neiški pagrindinės veikėjos išvaizda, amžius ir visas emocinis bei fizinis bagažas. Nėra intrigos, nes neaiški to pasirinkimo paskirtis.
Tekstas erzina, nes vietomis giliai pasineriama į nereikšmingas smulkmenas bei poeziją. Pavyzdžiui, pirmą pastraipą galima buvo panaudoti Leisės pasiruošimui išvažiuoti, kur ji prieš veidrodį bent dalį savo išvaizdos skaitytojui parodytų. Galima buvo brolį patalpinti kur nors netoliese, kad savo dialogu jiedu atskleistų vienas kito charakterius. Galima buvo jų dialogo metu paaiškinti ritualo paskirtį, o paties ritualo metu - pagrįsti jį logiškais argumentais, kad situacija netaptų panaši į nupezusių konservatorių partijos įsikūrimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-14 23:10
Žvėrius
Kol kas sunku kažką pasakyti, nes trumpas tekstukas, o ir fantastika dar nelabai kvepia. Tačiau nėra neskaitomas :)

Pasakysiu, kas man užkliuvo.
Pirmą sakinį tikrai reikėtų taisyti. Aš bent įsivaizduoju, jei gitarą tvirkini, tai groji siaubingai.

Auklė? 18metų merginai (o gal net vyresnei)? Hm... nebent įbrolis dar paauglystės nepasiekęs berniukas. Kitaip primena meksikiečių serialą, kur penkiasdešimt su virš aumžiaus moters namie gyvena senučiukė auklytė (ten jau iki mirties tikriausiai).

Kai kur skiriama per daug dėmesio nereikalingoms detalėms. Pvz, scena kaip mergina lipa į mašiną. Įkiša raktelį, pasuka... ar to reikia? Visi juk žino, kaip užvedami automibiliai. Ir jei šis ne stebuklingas, kam taip detaliai aprašinėti. Užtektų parašyti, kad užvedė mašiną.
Beje, veikėja vilki žemę siekiančią suknelę? Ir vairuoja? Ir brolio duris lengvai spardo? Va, šitai reikėjo paminėti. Man  tikrai būtų įdomiau sužinoti, kaip mergina laikydama vienoje rankoje puodelį, kitoje - raktelius (ar rankinę) sliuogė ant sėdynės :) Ar autorė kada bandė žemę siekiančia suknele į automobilį įlpt? Ir vairuot? Atrodo, kad nelabai :)

Įbrolis kažką groja? Nesuprasi.

Na ir tėvų mirtis, kai mergina buvo mažytė... Ech, kodėl dauguma pagrindinių veikėjų turi būt našlaičiai?
Scena su pirštinėmis ant tėvų kol kas atrodo visiškas nesusipratimas. Tikiuosi, esi parengusi tam rimtesnį pagrindą nei čia yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-14 22:53
St Sebastianas
Na, pradėsiu nuo autorės komentaro. Fantastai net išdėdami į šuns dienas pateikia naudingos informacijos, tik reikia ją atsirinkti. Pripažinsiu, kad autorės debiutą prisiminiau ir jis buvo... Na, gerai, keliauju prie tekstuko.

Pradžia turi kabinti, sukelti norą skaityti. Pripažinsiu, kad grojimo gitara aprašymas skamba švelniai tariant keistai. Skaitant susidaro įspūdis, kad dėl žodžių skambesio aukojama jų prasmė. Pripažinsiu, kad toliau skaityti privertė smalsumas, noras sužinoti ar kas pasikeitė per tuos metus, bet ne pats tekstas. Kažkaip neveža paauglės ištvirkavimas su muzikos instrumentu. Jei kūrinys neužkabina iš karto, tai yra praktiškai mirties nuosprendis kūriniui.

Atmetant tuščius kelius, dažniausiai daugiau įtakos turi maršruto pasirinkimas, o ne greitis. Na, gal ten panelė ir lėkė tuščiais keliais, tarkim viskas ok. Vis dėl to, jei kūrinį skaito žmogus, kurio darbas buvo kuo greičiau nusigauti iš taško A į tašką B, tai į šį epizodą jis pasižiūri skeptiškai.

Atsargiai išvairavus mašiną iš kiemo pavyzdiniu greičiu išvažiavau iš gyvenamosios gatvelės, bet vos pasukus už kampo spustelėjau akceleratoriaus pedalą ir greičio rodyklė tapo nebe riba. Šitas sakinys vertas atskiro nagrinėjimo. Mano lietuvių kalbos mokytoja pasakė, jog kažkada susipykau su skyryba ir net nebandau taikytis. Tačiau net man kilo noras padėti kablelį. Kai jo nėra, skaitau sakinį "Atsargiai išvairavus mašiną iš kiemo pavyzdiniu greičiu" ir čia mano smegenai deda pauzę, nes mano ekrane būtent šioje vietoje sakinys perkeliamas į kitą eilutę. Ir tuomet man kyla klausimas kokiu tuo pavyzdiniu greičiu išvairavo iš kiemo? Ir iš viso kas yra pavyzdinis greitis? Vienam tai yra greitis, kuris parašytas kelių eismo taisyklėse, kitam - tiek, kiek išspaudžia jo automobilis. Toliau, kas yra gyvenamoji gatvė? Čia norėta pasakyti, kad gatvė, kurioje gyvena personažė? Jei taip, tuomet žodis tikrai netinkamas. Na, o dabar sakinį apvainikuoja... gal net apkarūnuoja "spustelėjau akceleratoriaus pedalą ir greičio rodyklė tapo nebe riba" Kada greičio rodyklė yra riba? Ji nerodo jokių ribų, ji rodo faktinį greitį. 

Kitas sakinukas sukėlęs nemažai minčių: "Nei karto neįžeidžiau kito žmogaus, nesužeidžiau vaiko ar gyvūno, neapgaudinėjau ir nesiginčijau." Sąžiningi politikai rūpinosi savo valstybe ir jos gyventojais, atsisakė savo atlyginimų, kad galėtų padėti vargstantiems ir visada įsiklausydavo į tautos nuomonę. Skamba kaip nesąmonė? Aha, aš irgi sakau, kad skamba kaip autorės sakinys. Gyvenime pilna akimirkų, kai gali įžeisti  kitą žmogų dėl nežinojimo. Toliau dar geriau. Nesužeidė vaiko ar gyvūno, o suaugusiuosius tvirkino, kankino ir žudė su neslepiamu pasitenkinimu? Neapgaudinėjimas ir nesiginčijimas skamba irgi kreivai. Skaitai ir galvoji, kad tai kažkoks kiborgas, o ne gyvas žmogus. Personažas pradeda priminti Marry Sue ir susidomėjimas juo ima greitai nykti.

"...net pati nepastebėjau kaip automobilis sustojo nykioje stovėjimo aikštelėje ir variklis užgeso, kartu su juo ir muzika." Jei vairuoja kitas, tai gali nepastebėti, kad automobilis sustojo. Kai vairuoji pats, tai nepastebi, kas sustojai tik avarijos metu.

"...ilgomis, kone žemę šluojančiomis suknelėmis, uždengiančiomis visą kūną..." Pala pala, visą kūną? Čia kaip čadra? Bent akys matosi?

Su spalvomis susipainiojau, nes kažkodėl pritaikiau atvirkščią variantą: juoda praeičiai, o balta ateičiai. Tikriausiai į ateitį žiūriu gerokai optimistiškiau nei autorė. Vienaip ar kitaip, tai sukelia sumaištį, kai manai kad savo gyvenimą susiejo su vienu, o tuomet tik bum ir supranti, kad buvai neteisus.

Apie tuos visus pasirinkimus, tai jausmas toks, kad autorė supaprastino Divergent pasirinkimą iki dviejų variantų. Arba nuobodūs balti arba šūstri juodi.

Man kilo keli klausimai.

Koks personažų amžius? Spėju, kad virš dvidešimties metų, nes kai pabandau įsivaizduoti dvimetį mąstantį apie tolimesnio gyvenimo pasirinkimus, tai vaizdelis nekoks gaunasi.

Kas žudo tėvus? Atrodo, kad tai yra kažkoks iniciacijos ritualas, kuriame būtinai reikia eiti į kapines. Taigi, tėvai susilaukia dviejų vaikų (čia tam, kad populiacija nemažėtų) ir tuomet juos pribaigia, kad po dvidešimties su kažkiek metų jaunieji piliečiai galėtų ant antkapių palikinėti pirštines. Arba kitas variantas kai porelė susiburkuoja juos abu pribaigia ir tuomet mėgintuvėlyje gamina jų vaikus. Šitas variantas gal net kiek įdomiau skamba.

Bene pagrindinė kūrinio problema - jis ne vienos dalies. Pirmiausiai reikėtų išmokti rašyti trumpus baigtinius kūrinius, o tuomet jau bandyti rašyti romaną. Paprastai niekas taip nenori daryti, tačiau tai efektyvu. Taip išmokstama kurti situacijas, personažus, aplinką ir kitus kūriniui reikalingus elementus. Ir jei sudirba trumpą po to nelieji ašarų ir nesnarglėji nosinių, o paprasčiausiai kuri kitą. Jei esi parašęs dvidešimt dalių ir jau pirmąją sumala į miltus, tai likusias devyniolika trinti gaila. Kartais praverčia dalyvavimas konkursuose, jei planuoji užsiimti fantastika, tai čia gali kažką kviesti į dvikovą ar sudalyvauti mėnesio temoje. Kartais labai įdomu pamatyti ką skirtingi autoriai gali padaryti tuose pačiuose rėmuose ir iš jų pasimokyti. 

Jei nori rašyti įtikinamai, privalai domėtis tuo apie ką rašai. Mano nuomone, geras autorius turi po truputį domėtis viskuo, net tuo, kas lyg ir neįdomu. Tuomet mažini tikimybę, kad leptelėsi nesąmonę. Nori sukurti keistą visuomenę? Derėtų kažką pasidomėti apie sociologiją ir jau esančias visuomenes. Nori rašyti apie riterius? Pasidomėk kodėl vientiso metalo šarvai laimėjo prieš gradininius, kokie šarvai buvo naudojami kokiu laikotarpiu ir kodėl, o svarbiausia kokie žmonės gyveno tuo laikotarpiu ir kaip jie gyveno.

Tai tiek pradžiai. Lauksime progreso.:]

P.S. Šitas tekstukas geresnis už prieš porą metų dėtus šedevrus, bet dirbti dar ojojoj kaip reikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą