Žemaitėškā aple Žemaitė – 3

2. Po gimtoujo stuogo

Nomā nosėstatė griežta sava tvarka,
Vākā no mažīstės tor vėskou muokietė –
Asla išsėšloutė, gerbtė šeimuos markė1,
Vėsomet pavuožnē2 siestėis i karieta.

Žmuogos dėkts jog laikuoms ne tik vėino kūno,
Tor vėdėnės sīlas3 būtė sodaigintas,
Lai mergātiu pruotūs gierė pradā tūna,
Lai no pėkta savi muok garbingā gintė.

Stėprė būn pažėnė atgaila ė meilė,
Ė ėšmuokė laiko tīlē atsėklauptė,
Jog geroma truokštė vėn tik sava kailiou,
Biedū gal prišauktė so dėdiausio kaupo.

Mama sava vākus pri malduos pratėna,
Ė bažnīčiuo gėismē traukamā pritartė –
Tik gerā padiejos akmėni kertini,
Pri kėtū lėnksmībiu gal jau ētė artėi.

markė1 –garbę; pavuožnē2 –apgalvotai, pagal tradicijas; sīla3 – jėga.