Aš bijau, kai spalis suspaudžia kaklą
ir šaltis tuksena į kaulus,
šiurpina odą.
O vienatvė lyg iš miego
pakirsta meilužė
murkia prie šono
ligi koktumo.
Mus mokė,
kad gyvenimas jungia ir skaido,
bet duobėti keliai
pernakt tampa lygūs
ir tiesos skirtingos
dieną ir naktį išduoda.
Neklausėm,
kas atsitiko,
kai paukščių šešėliai
vakarėjant prisigėrę vasariško vėjo
ant šakų pasikorė
iš liūdesio.
Atminimais gyvent negarbinga,
mokė mus.
Meilę supilti į saują,
dalinti po lygiai,
o gaut jos mažiau nei reikėtų.
Platūs norai susipynė žvaigždynuos
ir mes kartu, bet skirtingi
pabyram lietum
virš pievų kadaise
gėlėtų.