Kai jis palietė blakstienomis sielos sparnus,
tarsi drebulės lapai virpėjo dangus.
Medžio šerdimi siurbdama jausmų srautus
Ji sustingus stovėjo.
Jis kalbėjo.
Tyliai lijo šiltas lietus.
Na, paieškota ne visai tiesmukų išsireiškimo. Bėda ta, jog jie nuskambėjo pradžioje banalokai ir komiškai (blakstienomis paliesta siela, pvz.), o pabaigoje lengvai palašnojant be aiškesnės įdomios minties užuomazgų. 2-