Gyveni tik vieną kartą

Vieną akimirką tau atrodo, kad priimi visus teisingus sprendimus.
Tau juk septyniolika. Kol kas tai gražiausias skaičius tavo istorijoje ir tai tikrai gražiausi metai. Gimdytojai pagaliau pripažįsta faktą, kad tu atsakingai ir blaiviai mąstantis žmogus. Kad tik jie žinotų, kaip dažnai vis dėlto nesi blaiva. Nebesulauki kreivų žvilgsnių, kai skrudini cigaretės galiuką viešoje vietoje ir „Maximos“ pardavėja tik nuskanuoja tave tiriamu žvilgsniu, kol raudona šviesa, atsimušusi į alaus buteliuko etiketę, priverčia kasos aparatą pyptelti. Ji nebeprašo dokumento - istoriją apie automobilyje paliktą piniginę su pasu ji girdėjo taip seniai, kad dabar tau jau tikrai turėtų būti aštuoniolika.
Auksinis amžius - tu vis dar smalsus laukinis padaras, pagaliau gavęs visas pasaulio galimybes skaudžiai nudegti. Tu to ir tenori - tavo ausys seniai išūžtos, o smegenys prisisiurbusios nuotraukų su dūmus pučiančiomis stiliaus ikonomis, ant kurių veidų didžiuliu šriftu išraityta: „Tu gali klysti“, „Gyveni tik vieną kartą“, „Įvertink akimirką“, „Gyveni tik dėl savęs“, „Gailėsiesi ne dėlto, ką padarei, o dėlto, ko nepadarei“. Tavo biblija - „Kovos klubas“. Ir jei netgi pati supranti, kad negali gyventi sparnuotomis frazėmis iš interneto platybių... Taip parašyta „Kovos klube“. „Kovos klubas“ yra knyga. Knygos yra gerai. Gyvenk dabar, nepasiduok visuomenei. Aišku, girdi tik ką nori girdėti - esi pašėlusi kosmoso beždžionė su nušiurusiais conversais.
Griebi visas įmanomas galimybes - net nemąstai. Lakstai kaip koks Mario iš dvimatės vaikystės, viršugalviu rinkdama auksines monetas. Tu spėsi sudalyvauti visur, tu vis dar gali išmokti visas kalbas, išspręsti visas problemas, nukeliauti į visas šalis. Gyvensi Olandijoj arba Los Andžele, tikrai ne Lietuvos provincijoje. Tu esi viena iš tų, kuri po trisdešimt metų rašys savo sėkmės istoriją. Nes tu buvai taip išmokyta - svajokit, vaikai, siekit savo svajonių, nedirbkit nekenčiamo darbo. Tau taip sakė ir tu tuo tiki.
Gyvenimu nusivylę ir sovietmečiu savo svajonių neįgyvendinę seniai bamba, kad „Vaikai, būkit jauni kol galiat. Nesėdėkit prie tų savo komputerių, neturėsit ką anūkams papasakoti“. O tu tai tikrai turėsi. Tiesą pasakius, net pradedi pamiršti visas pašėlusias istorijas, jų tiek daug.
Esi mažas entuziazmo kamuoliukas. Jei tavo pasaulis blizgės nuo patirčių, istorijų ir atsiminimų - niekur neprapulsi. Anksčiau ar vėliau viskas susidėlios vienaip ar kitaip. Viskas juk turi prasmę - vienos nakties nuotykiai, tranzavimas, narkotikai, alkoholis. Dabar renki dėlionės detales, o paskui sukursi meno kūrinį ir parašysi knygą apie tai, kaip reikia gyventi gyvenimą. Nes tu juk viską supranti. Tu juk viską žinai. Atsiduodi savo instinktams, pasąmonei, tegu ji veda tave į geresnį rytojų. Atrodo, kad priimi visus teisingus sprendimus. Tuoj viskas paaiškės. Tuoj turėsi dėlionę. Viskas bus gerai, juk priėmei visus teisingus sprendimus.
Tada tu atsibundi.
Atsibundi baigdama mokyklą, tau skauda kepenis, tavo liežuvis aplankė tiek skirtingų burnų, kad tau pritrūksta kojų pirštų, tu netyčia išardei kažkokio vyro santuoką, jauti lengvą priklausomybę narkotikams, tave traukia vyresni vyrai, turi begalę nereikalingų atsakomybių, įskaudintus žmones, su*istą reputaciją ir prastus pažymius. Nori spjauti sau į veidą, išbraukti iš savo gyvenimo tą ekstazės periodą.
Dar nori iš istorijos išbraukti frazę „Gyveni tik vieną kartą“. Ir apdaužyti visus apdujusius paauglius „Kovos klubo“ kopijomis, kad šie nustotų turėti pasiteisinimą savo girtam gyvenimui.
Vieną akimirką tau atrodo, kad priimi visus teisingus sprendimus, kad supranti viską. Bet tada atsibundi ir pasirodo, kad tu visiškai nieko nesupratai, kad tu tik paauglė su išplautais smegenimis.