Ilsisi žemė

Suplasnojęs juodais sparnais
nusileidžia ant žemės vakaras,
apglėbdamas ją tamsa.
Tik pro debesų šydą mėnulio gabalas vos apšviečia dalį jos...

Taip dienos vartai jau ir užverti.
Prie lovų rymo žingsniai nuauti.
O iki ryto dar toli toli...
Negęsta mėnuo - Žemės švyturys.
Linguos ant sienų ir langų
šešėlių lengvos dvasios.
Lai ilsisi pavargusi žemė,
o sapnai tegu mūsų nerimus nešasi.