Kaip Adminas pas dantistą ėjo

pastaba: bet kokie panašumai tarp žodžių Adminas ir administratorius yra atsitiktiniai.



- Nenoriu... Aš nenoriu pas jį... Kodėl mane taip likimas baudžia?!
- Su kuo tu kalbiesi?
- Kaip visada, su savimi. – be jokio entuziazmo skambėjo drebantis Admino balsas. Taip, šiandien ir buvo ta diena. Ta diena kai jis vėl bandys savo pūslės atsparumą pagal visus Archimedo dėsnius.
- Aš suimu save į rankas. – bandė nustatyti griežtą toną Adminas, - galų gale Adminas aš ar ne Adminas! Ir ko man bijoti to dantisto! 
    Sukaupęs paskutinius valios likučius ir save beveik įtikinęs, kad nėra ko bijoti,  Adminas apsimovė savo mėgstamiausias (nuoširdžiai tikėdamasis, kad jų nesugadins) kelnes - aptempto velveto, kurių viena klešnė buvo ryškiai žalia, o kita - žydra, apsivilko geltonąjį megztinuką ir apsimovė „senio šalčio“ kepuraitę. Ir visai nesvarbu, kad buvo vidurvasaris. Juk Kalėdos ir vasarą lieka Kalėdos. Taigi, kad būtų bent kiek drąsiau Adminas su savimi pasiėmė ir geriausią savo draugą - Makakį. Makakis yra viena tų beždžionėlių su plikais užpakaliais, kas ir buvo visų žaviausia. Adminui patikdavo, kad Makakis rodo savo užpakalį pernelyg nesidrovėdamas. O visų svarbiausia - Makakis buvo ne šiaip beždžionėlė, o nepaprastai ekstravagantiška beždžioniukė,  su masyvia grandinėle nuo kairiosios šnervės iki dešiniosios ausies, bei gotikinio stiliaus odiniu švarkeliu. Tiesa,  švarkelis buvo kiek patrupintas, kad neuždengtų Makakio užpakaliuko. Kiekvieną kartą vesdamasis Makakį į lauką Adminas mėgdavo nugrimuoti jo užpakalį balta pudra, kad atrodytų panašiai kaip M. Manson’o veidas.
      Admino vidinis balsas nepaliaujamai bandė atkalbėti nuo beprotiškos idėjos eiti iš namų pas kažkokį slaptojo anarchistų klano pakaliką. „Visi jie yra prieš tave susimokę ir laukia kol ateisi“. „Nebūk kvailas, nekišk galvos liūtui į nasrus“. Tačiau likę sveiko proto likučiai nė nemanė nusileisti ir Adminas užsikėlęs beždžionėlę ant peties išsliūkino į niūrų pasaulį.
      Beeinant Adminas pastebėjo, kad pasaulis nėra toks jau niūrus: švietė linksmai nusiteikusi saulutė, vakarų vėjelis kedeno iš nosies ir ausų išlindusius plaukus, o nuotaiką kėlė aplinkui krykštaujantys ir pirštais baksnojantys vaikigaliai. Tik Makakį nešti nebuvo visai patogu, mat jis dažnai mėgindavo lipti ant galvos nagais draskydamas veidą. Šiaip ar taip jie vienas kitą labai puikiai papildydavo. Apie tai pagalvojęs Adminas taip atsigavo, kad net uždainavo:   
          „Mano ranka pamalčyva, 
            Kad suduodu - nebegyva.
            Mano rankos nenupeiksi,
            Kai suduosiu - nusibaigsi.“  *



* citata, jei gerai pamenu, iš „Dievų miškas“